Turbūt vienas didžiausių iššūkių, kuomet ugdymas savotiškai išmuša iš vėžių kasdieninį šeimos gyvenimą. Stovi kryžkelėje ir galvoji kaip padalinti laiką taip, kad jo užtektų viskam.
Yra keletas principų, kurių stengiamės laikytis. Galbūt kažkam surezonuos.
Prioritetai.
Visada stengiuosi pasirūpinti, kad kokybė išliktu svarbi. Kartais reikalinga ir kiekybė, tačiau, kai ji užbujoja, tenka stabtelėti ir peržiūrėti kas yra svarbu, o kas ne. Privalau būti sąžininga pati su savimi ir paklausti: ,,Ko norime / linkime vaikams gyvenime, kokių savybių reikia, kad išgyventų šiame pasaulyje, kuo ugdymas gali jiems pasitarnauti, ką šiandien veiktume, jeigu tai būtų paskutinė gyvenimo diena? Gal ir dramatiškai skamba, bet kartais toks vidinis supurtymas reikalingas, kad nusimestume tai, ko nereikia ir skirtume laiko tam, kas reikalinga.
Pirma visko – ryšys.
Kiekviena šeima turi savo prioritetų skalę. Mums visada pirmoje vietoje (bent jau norime, kad būtų) yra ryšys tarp žmonių.
Jeigu pažvelgtume į šeimą, kaip į vieną organizmą, gyvenantį po vienu stogu, tada pasimatytų, kaip kiekvienas vaikas ar tėvai įtakoja bendrą šeimos atmosferą, iš kurios visi maitinamės. Sveikai ar nesvaikai – tai jau priklauso nuo įdėtų pastangų.
Jeigu vaikai sutaria, tada tėvai labiau atsialaidavę. Jeigu tevai atsipalaidavę, jie labiau linkę įsitraukti į vaikų siūlomas veiklas. Susikuria toks ratas, kuriuo visai malonu suktis.
Lygiai tas pats vyksta ir iš vaikų pusės. Jeigu tėvai ir vaikai atranda bendrus taškus – tada ir darbas vyksta kitaip.
Sustojimas laiku – geresni rezultatai.
Mano pozicija visada buvo tokia, kad jeigu žmogus patiria stresą ar įtampą – jo smegenys nepriims jokios informacijos, tad kam mokytis dėl mokymosi.
Šimtus kartų įsitikinau, kad verta stabdyti pamoką ar kažkokią veiklą, jeigu ore tvyro neigiama atmosfera, pasipriešinimas, nepasitenkinimas. Trumpas pokalbis, žaidimas ar pauzė leidžia pereiti į kitą būseną ir tęsti darbus. Tada abi pusės motyvuotos. Svarbu, kad vėliau tie atvejai būtų aptariami. Juk tik per patyrimą ugdome save.
Pamokos – tai tik dalis vaiko gyvenimo.
Mes šeimoje turime savo mokymosi rutiną, kuri labiau organizuota (kalboms, matematikai ir pan.) ir visiškai laisvą, kuri įsilieja į kasdienybę. Bet kartais užsimiršta, kad akademinių žinių įgijimas nėra vaiko gyvenimo tikslas. Realiai, tai tik kelios valandos per dieną, o visas kitas laikas skiriamas vaiko pomėgių paieškai, asmeniniam tobulėjimui, įsipareigojimams visuomenei ar šeimai ir pan.
Ugdymo procese svarbiausia tampa ne žinios visuose dalykuose, bet nuolatiniai pokalbiai su vaiku ir bandymai įvairiais įmanomais būdais ,,išpešti” iš jo apie ką jis svajoja, kokia veikla jam patinka. Reikia atrasti vaikui hobį ir maksimaliai jį nukreipti ta linkme. Apsupti jį aplinka, kuri padės pasiekti tai, ko jis nori. O jeigu ir nežino ko nori, tada kartu ieškoti būdų kaip tai išsiaiškinti.
Vaikas mokysis ne vienerius metus.
Ugdymas šeimoje yra labai įdomus procesas, tik kartais paskęsti tuose mokymo metoduose, patarimuose, ieškojimuose. Norisi viską sužinoti ir išmokti čia ir dabar. Dažnai užstringi ties pratybomis ar kitokiais užduočių lapais ir viskas tampa sausa, neskanu. Vaikas tai jaučia. Užgęsti tu, užgęsta ir vaikas. Svarbiausia, kad tame triukšme pasimiršta svarbiausias dalykas – ne žmogus tarnauja ugdymui, o ugdymas ir auklėjimas skirtas žmogui tapti žmogumi.
Tikrai būna, kad stipriai ,,užsikabini” už kažkokios temos ir nori kartu su šeima išsiaiškinti ją iki smulkiausių molekulių. Bet, ei! Prieš akis dar visas gyvenimas. Reikia save stabdyti, kad vaikams pateikti po truputį teorijos ir daug galimybių ją pritaikyti praktiškai. Kaip sakoma: ,,Įrašyti į širdį”.
Hem.. įrašas turėjo įkvėpti pažvelgti gal kiek lengviau į tą ribą tarp kasdieninio gyvenimo ir ugdymo, bet spėju kaip tik sumaišė kortas. Nors iš praktikos žinau, kad toks būdas dažniausiai atneša daugiausia naudos. Labai tikiuosi, kad taip ir bus!
