Su vaikais teko sudalyvauti viename vaikams skirtame renginyje. Kaip ir smagios veiklos sumanytos, detalės, priemonės. Bet vos tik vedėjos ėmė organizuoti vaikus, vienas po kito vaikai atsitraukė. Kol galiausiai nebebuvo kam dalyvauti. Keistas jausmas buvo. Kažkur fone tik išgirdau: ,,Ko norėt, tie vaikai be telefonų nieko nebenori daugiau”. Hm.., ar tikrai?
Mėgstu visada žinoti priežastis kodėl nutinka taip, kaip nutinka. Šiuo atveju taip pat buvo įdomu kas vyksta. Juk sakoma, mokytis reikia iš kitų klaidų. O man tuoj baigsis atostogos 🙂
Po kelių valandų stebėjimo pastebėjau, jog dirbant su vaikais labai svarbu kaip tu su jais bendrauji.
Pirmiausia, ypatingai svarbu koks yra vidinis nusiteikimas. Jeigu viduje neturiu noro iš tiesų užmegzti ryšio su vaiku ir perduoti tai, ko jam reikia, o noriu tik atlikti tam tikras veiklas, nes to reikia pagal programą, vaikas tai jaus ir net vengs manęs. Šiuo atveju galiu tik spėti, kad vedėjoms nelabai buvo įdomūs vaikų atsakymai joms paklausus, ar idėjos, mintys. Vyko labiau jų monologas negu dialogas. Juk patys greit pajaučiame abejingumą.
Antra, svarbu pažinti vaikus, su kuriais dirbame. Dažnai turiu kažkokį vaikų vaizdinį ir su juo bendrauju, nors iš tiesų vaikai visai ne tokie. Taip buvo ir mūsų atveju. Vedėjos spygavo, šokčiojo imituodamos mažas šėliojančias mergaites, panašiai kaip youtube kanaluose vaikams, o renginyje vaikai buvo kur kas rimtesni. Juos domino tikri iššūkiai. Aiškiai pajutau kaip vedėjos ir vaikai kalba skirtingomis kalbomis. Tai ar buvo galima motyvuoti vieniem kitus susikurti smagią atmosferą? Vaikai tiesiog nedalyvavo, o vedėjos mechaniškai atliko savo programą, nereaguodamos į tai, kas vyksta.
Trečia, ne ką mažiau svarbu yra aptarnauti bendrą atmosferą. Tikrai neįmanoma pajausti ir pažinti kiekvieno vaiko, bet kai kalbame su keletu vaikų, ore tarsi jaučiasi kas juos domina, susikuria tarsti bendras laukas. Tai vedėjo / ugdytojo užduotis, manau, ir yra tą lauką plėsti, reaguoti į tai, kas dabar vyksta, ir padėti vaikams į tą bendrą jausmą įsijungti.
Tai tikrai nelengvas darbas ir tikrai tam turi turėti tam tikras savybes.
Manau, tokia įžvalga svarbi ir ugdant vaikus šeimoje (ar kitose aplinkose). Pasaulis keičiasi ir akivaizdu, kad mūsų vaikai jau baigia atsikąsti to turinio, kurį jiems siūlome greitam dopamino lygiui pakelti. Tai laikina. Jau nekalbu kaip tai amoralu dar iš to ir pasipelnyti.
Vis daugiau vaikų, bent jau kuriuos sutinku, nori dalykų, kurie yra tikri. Tie išgalvoti pasakų pasauliai vis mažiau domina, mat vaikai daug anksčiau susiduria su realiu pasauliu. O kaip jame gyventi? Kokie dėsniai čia veikia? Jie tai nori žinoti, o mes turime jiems atsakyti.
Taigi, pabaigai, tai džiaugiuosi, kad tokiame renginyje sudalyvavome ir aš, asmeniškai prieš akis pamačiau tas klaidas, kurias darau pati. Matant viso to procesą ir pasėkmes, visgi norėčiau elgtis taip, kad ir vaikai, ir suaugusieji atrastų bendrą kalbą, kuri abejoms pusėms suteiktų teigiamų akimirkų.