Taip skambiai pradėjau, bet tai, kaip evoliucijonuojame, kaip žmonės, kelia nerimą.
Tikrai daug pavyzdžių esame matę kaip meilė suteikia gyvybinę energiją. Taip sukurta gamtoje, kad visos jos dalys nori jaustis mylimos ir pačios mylėti. Norime jausti tą vidinį ryšį, kurį mūsų protėviai jautė taip stipriai ir nesijautę tokie vieniši, net gyvendami toli vieni nuo kitų.
Tai pagarba, pripažinimas. Mes, žmonės, taip sukurti, kad norime tos šilumos, saugumo, pasąmoningai norime grįžti į tą būseną, kaip mamos įsčiose jautėme visa kaip vientisą sistemą.
Norime, bet ne visi galime. Yra žmonių, kurie net savo namuose nejaučia meilės. Ir mes matome kaip tokie žmonės auga netinkamai. Meilės trūkumas iš tėvų, artimos aplinkos suardo žmogų. Nes žmogus nėra sutvertas gyventis vienas pats su. Kad jis augtų ir tobulėtų – jam reikalinga meilė.
Meilė įneša į žmogaus gyvenimą santykį, kurio jokiais materialiais dalykais nekompensuosi. Nes tik meilė suteikia žmogui vidinę gausą, kuri atgaivina, suteikia gyvybę.
Žmogus, kuris nepatiria meilės, negali nei jos gauti, nei duoti. Tokiam žmogui sunku palaikyti save.
Meiė – tai tarsi bazinis kiekvieno poreikis, kurį dar turime pažinti. Nes tikra meilė vadovaujasi ne individo asmeniniu ,,man patinka, man nepatinka” dėsniu, o bendru visiems – ,,kas yra gerai, kas yra blogai”.
Žmonija keičiasi, net šeimoje nebėra meilės. Vaikai tik reikalauja iš tėvų ir nenori, jog jie dalyvautų jų gyvenime.
Nereikia daug ieškoti, visai šalia matome, kad visuomenė keičiasi neigiamai. Ir jeigu tai nesiliaus, labai greitai meilės iš viso nebeliks.
Kasdien tampame vis labiau skirtingi, nebegerbiame vieni kitų. Net neapykantos jausmas išnyksta, tampame abejingi viskam: nei mylim, nei nekenčiam. Greit visai nebejausim, kad gyvenam tarp žmonių.
Meilė ir neapykanta priklauso viena nuo kitos. Ir panašu, kad savo evoliucijoje pasieksime tašką, kai nebelikus jokios meilės, nebeliks ir neapykantos.
Ir tada žmogus jausis vis labiau ir labiau vienišas, izoliuotas, gyvenantis tik savyje, juk išnyko tie ryškūs skoniai.
Tikiu, kad turime ieškoti savo šaknų, giliai giliai žmogaus prigimtyje slypi raktas, kaip atrakinti gyvenimo paslaptį. Išsiaiškinti kas vyksta su mumis? Kur rasti sprendimus?
Mane gąsdina ir kartu motyvuoja keistis mintis, kad ten, kur nėra traukos tarp pliuso ir minuso, meilės ir neapykantos – negali būti ir gyvybės.
Šių dviejų jėgų principu sukurtas visas mūsų pasaulis. Nejaugi leisiu viskam pasibaigti?