Taip jau gavosi, kad norèjau kurti portretus iš įvairių audinių ir pan., o vaikai tiesiog atsikėlė ,,ne ta koja”. Žinot tas dienas, kai kiekvienam per mažai vietos, visi trugdo, einant pro šalį norisi kažką TOKIO negero iškrėsti.
Ir aš tai suprantu, juk vaikui sudėtinga įveikti tokią energiją pačiam. Reikia pakeiti jo vektorių – norą ir mintis, kurias dabar aptarnauja kūnas.
Teko perlipti per savo sumanymus ir priimti tai, kas realiai vyksta. Paėmiau priemones ir pagaminau lėlę.
Šalia ant stalo gulėjo arbūzas, nuo jo: ,,Vaikai, susipažinkit, tai monstras, kuris gyvena manyje. Jis atsikèlè labai blogos nuotaikos, o blogiausia tai, kad šiandien jis labai pavydi. Tai arbūzų šalies karalius (po pusryčių ant stalo buvo likęs arbūzas), kuris pavydi savo arbūzų. Nesidalina su niekuo. Iš pradžių jis viską valgė pats. Greitai. Kad tik niekam neliktų. Kai nebegalėjo praryti nė kąsnelio – ėmė atbaidyti visus šaukdamas ir gąsdindamas, kad įkas (vaidinau, kad lėlė kanda) . Laikui bėgant arbūzų karalius liko vienas. Guodė save, kad bent jau arbūzų turi iki soties! Bet širdyje kasdien vis labiau ir labiau troško, kad kažkas ateitų pas jį.
Vieną dieną pro šalį keliavo trys vaikai, jie stabdetèjo pailsėti ir pamatė nuostabius arbūzus! Taip naujų draugų laukęs karalius pajuto, kad jis vėl ima pavydėti, kad tuoj tuoj ims šaukti! Bet… prisiminè kaip jautėsi vienišas ir tas siaubingas jausmas suteikė jėgų nieko vaikams nesakyti. Priešingai, nors ir sukandęs dantos, bet karalius pakvietė vaikus į savo rūmus. Vidinė kova tarp pavydo ir draugystės buvo labai didelė. Bet karalius nenorėjo likti vienas. Negana to, jis pajuto tai, ko niekada nepažinojo – tai buvo geras jausmas, malonus, užpildantis daug geriau negu arbūzai. Tas jausmas buvo – dalinimasis su kitais. Kuo labiau karalius džiaugèsi, kad vaikai mègaujasi, giria jo arbūzus – tuo lengviau jam buvo įveikti pavydą.
Greit pasklido žinia apie arbūzų karaliaus pokyčius ir žmonės panoro patys tuo įsitikinti. Kalbos nemelavo. Nuo šiol karalius išmoko kaip pažapoti pavydą.”
Po mano istorijos, ore atmosfera pasikeitè. Vaikai ,,pagavo” cinkelį ir puolę gaminti savo monstrų. Ir jutau kaip jiems palengvèjo, kad gali nesigėdyti savęs. Juk kiekviename gyvename vidinis monstras, kuris išsiveržia ir dažnai pridaro mums bėdos.
