Jeigu pažvelgtume į žmogaus gyvenimą, jis nuolat iš mūsų reikalauja kažką įveikinėti: savo norus, baimes, jaudulį, krizes finansuose, šeimyniniame ir asmeniniame gyvenime. Jau gimdami turime įveikti stiprų spaudimą, tam, kad gimtume. Ir tai tęsiasi visą likusį mūsų gyvenimą, kuris yra nenutrūkstama sunkumų ir įveikimų srovė, nuo kurios neįmanoma pasislėpti.
Motinystė – vienas iš tokių iššūkių. Kol dar nesu mama, tol dar turiu pasirinkimą. Galiu laisviau priimti sprendimus ir pan.. Tačiau tapus mama gyvenimas jau verčia mane elgtis atsakingai: rūpintis vaiko gerove, auklėti, užsiimti su juo, organizuoti saugią aplinką, išlaikyti jį ir pan. Tai dalykai, kuriuos tėvai privalo suteikti vaikui. Ir čia jiems jau nėra pasirinkimo: arba tai darome iš atsakomybės jausmo ir vidinio noro, arba iš baimės, nes jaučiame, kad būsime nubausti. Bet kokiu atveju jau pasirinkimo nebėra. Aš privalau būti savo vaikų mama. Noriu to ar ne.
O ką daryti, kai matau, jog aplinkui daug moterų, kurios tiesiog sutvertos būti mamomis, jos tokios laimingos, o aš taip nesijaučiu? Aš nebesijaučiu motyvuota, nebeturiu kantrybės, mane vargina vaikų auklėjimo dilemos. Tiesiog, jaučiu, kad pavargau…
Tai vyksta todėl, kad mes nepasirinkome vaikų auklėjimo kaip tikslo ir atitinkamai nesirenkame priemonių jo pasiekimui. Viskas kaip ir vyksta spaudžiant iš gamtos. Todėl mes neturime jėgų, nusiviliame savimi, verkiame iš bejėgiškumo, liūdime. Bet jeigu mes išsikeliame tai kaip tam tikro periodo tikslą, ir išsiaiškiname iš kur gauti to tikslo svarbos, kad viso to panorėti ir siekti, tada nebereikia jokio savęs įveikimo. Nebereikia dirbti per prievartą, jėgą, nes mes būtume pilni varančios energijos. Tai unikalus dėsnis, veikiantis visose srityse.
TIKSLAS – BŪTI LAIMINGA
Taigi, aš noriu būti savimi, noriu būti moterimi, mama, žmona. Ir, svarbiausia, noriu būti laiminga!
Čia ir arsiranda vieta gyvenimo tikslo formavimui ir pasitikrinimui ką dar galiu pati rinktis, o ką gyvenimas jau vers daryti. (Pvz: jeigu ištekėjau – tai jau ir turiu būti žmona arba jeigu tapau mama – jau nuo to nebepabėgsiu, kad ir kaip kartais norisi).
Kodėl turiu tai padaryti? Nes sunkumai tam ir duodami, kad išsiaiškintume kas iš tiesų tuo metu yra svarbu mano (ar net šeimos) gyvenime, ką privalau padaryti ir visa tai paversčiau savo siekiamu tikslu.
Pavyzdžiui, jeigu aš esu mama ir suprantu, kad neišvengiamai nemiegosiu naktimis, suksiu galvą kaip vaikams suteikti visa kas geriausia, žinau, kad mano vaikų ateitis, jų sėkmė, sugebėjimas prisitaikyti prie gyvenimo, lankstumas, kūrybiškumas priklauso nuo mano auklėjimo, tai darysiu taip, kad tai man taptų labai svarbu ir, kad visą laiką galėčiau koncentruotis į tai. Tada aš nuolat ieškosiu, kaip geriau priartėti prie tikslo. Ir tada visas tas darbas nereikalaus iš manęs jokių pastangų, tarsi iš mažo vaiko, kuris bėgioja po kambarį nejausdamas nuovargio ir nelaikydamas to darbu. Viską apsprendžia tik tikslo svarba.
O tam, kad tikslas man taptų svarbiu, būtina aplink save formuoti tinkamą aplinką, kuri padės man suformuoti tokius prioritetus, kurių dabar aš neturiu todėl neturiu ir energijos.
GYVENIMO REVIZIJA
Turint aiškų tikslo vaizdinį, svarbus antras žingsnis – revizija.
Revizija savo gyvenimo: su kuo bendrauju, ką dažniausiai veikiu, kuo domiuosi, ką skaitau internete, kieno klausiu patarimų ir pan.
Buvo momentas mano gyvenime, kuriame labai aiškiai pajutau, kaip gali paveikti neigiamai kitų žmonių požiūris, nuomonės, net klausimai. Pamenu gan pakylėtu metu keli žmonės sugebėjo pasėti abejones gal neverta pradėti ugdymo šeimoje, gal naudingiau investuoti į karjerą, patikėti vaikus stadartiniai švietimo sistemai ar pasamdyti auklę ir pan.. Tada akimirksniu dingo visos jėgos, visa prasmė to, ką iki to momento vardan auklėjimo suinvestavome ar net paaukojome abu su vyru. Pasijutau vieniša, tarsi kovojanti su savimi. Bet tada ir buvo lūžio taškas, kuriame supratau, kad man reikalinga aplinka, kuri palaikys mūsų pasirinkimą būti tėvais. Aplinka, kuri augins viso to svarbą ir reikalingumą.
Šiuo pavyzdžiu noriu pasakyti, kad savęs įveikimas nėra savęs ,,laužymas” ir prievarta daryti kažką prieš savo norą. Verčiau tikrasis situacijos įveikimas yra pasirinkti tinkamą aplinką, kuri nuolatos ,,maitins”, o gal net užkrės tinkamu noru bei išsikelto tikslo svarba. Mes žinome, kai žmogus kažko nori – jo nebereikia motyvuoti. Jis viską atlieka su džiaugsmu! O būti mama ir turi būti džiugu!
Tad aš už tai, kad nuolat atlikti reviziją ir atsinaujinimą, vis ieškant aplinkos (žmonių, knygų, filmų, istorijų, patirčių, metodikų), kuri pavers motinystę tikru užsipildymo šaltiniu ir aplink vis daugės ir daugės laimingų mamų, auginančių laimingą, savimi pasitikinčią, sveiką ir tvirtą būsimą kartą.
Bet tam kiekviena moteris turi padaryti pasitinkimą ten, kur ji gali 😉.