Šį pratimą ir panašius naudoju, kai pajaučiu ore tvyrantį poreikį iš vaikų: jie nori kažką pasakyti arba nežino kas vyksta viduje.
Šio pratimo esmė įsijausti į išgalvotą objektą ir pajausti kaip vaizduotė gali pakeisti tavo nuotaiką, mintis ir pan.
Vaikams, su kuriais panašūs pratimai nebuvo atliekami, reikia duoti truputį laiko, nespausti, leisti po truputį patirti vaizduotės galią.
JEIGU MOKĖČIAU GĖLĖS KALBĄ, KĄ JI MAN PASAKYTŲ?
Prisirinkome įvairių gėlių. Tada paprašiau vaikų pasirinkti vieną, kurios kalbą jie mokės. Tada tiesiog atsakinėjimo į klausimus:
◦ Koks tavo vardas?
◦ Kur tu gyveni?
◦ Kas tau patinka?
◦ Ką norėtum papasakoti apie savo gyvenimą?
◦ Ko paprašytum, norėtum?
Vėliau papasakojome apie gėlytes vieni kitiems. Buvo įdomu.
JEIGU BŪTUM AUGALAS, KAS BŪTUM?
Tai kiek gilesnis, daugiau pastangų reikalaujantis pratimas. Vaikas turi įsivaizduoti, kad jis yra augalas:
◦ Koks tai agalas?
◦ Kokie lapai, stiebas, spalva?
◦ Kur auga? Vienas ar su kitais augalais?
◦ Didelis ar mažas? Platus ar siauras?
Vėliau tiesiog paklausinėjau kas man rūpi tik ne tiesiogiai vaiko, juk jis dabar pasirinktas augalas.
Trečiuoju asmeniu vaikams lengviau kalbėti apie save 👍.
