Skaitau daug. Labai. Mano savotiškas hobis – nuolat skenuoti santykius ir užjautus problemą – imtis veiksmų.
Tik vis susiduriu su ta pačia problema. Atrodo: ,,Na, dabar viskas – veikia, super patarimai”, o už kelių dienų, valandų ar net minučių vėl viskas grįžta atgal. Nusivylimas. Apmaudas. Pyktis.
Tarsi egzistuoja kažkoks nematomas šydas, pro kurį negali prasibrauti ir elgtis kitaip, negu prigimtis tave verčia.
Pavyzdžiui, su vaikais. Norisi, kad jie nekonkuruotų, nesibartų, veiktų išvien. Susodiname juos kartu, kalbamės, moralizuojam, galiausiai įtikiname, kad jiems bus naudingiau būti draugais. Nusiraminame, kai vaikai sutinka su mumis. Juk problema išspręsta. Bet tai ne ilgam. Juk konkurencija žmogaus kraujyje ir žodžiais to nepakeisi.
Labai daug literatūros perskaičiau ir viskas teoriškai skamba logiškai, bet išbandžius – neveikia! (Arba veikia trumpą laiką).
Nenusiraminau tol, kol neišsiaiškinau kodėl taip yra. Kas trugdo žmonėms kurti žmoguškuosius santykius?
Visa bėda tame, kad dažnai į visą paveikslą neįtraukiama mūsų prigimtis, egoizmas. Vaikai lengvai sutinka su tuo, kad mes juos įtikiname veikti vienaip ar kitaip, bet po to jie vėl grįžta prie savo egoizmo, savo norų ir jų tenkinimo.
Žmogaus prigimtis tokia stipri, kad sunku jai atsilaikyti. O jau nekalbu, kad 99.9 % situacijų net neatpažįstame, kad veikiame būtent jos valdomi.
Būna, kad žinai ir suvoki protu ką turi daryti, kaip elgtis, o kažkokia vidinė jėga tave sulaiko, tu negali jos įveikti.
Ir tai yra tai, kas neleidžia atlikti krūvos labai gerų psichologų patarimų, įvairių technikų ar elementarių veiksmų (kaip išgirsti kito nuomonę, patylėti, nusileisti). Todėl nereikia savęs kaltinti, bausti ar nekęsti. Atsinešėme šią savybę gimdami tam, kad išmoktume sąmoningai ja pasinaudoti.
Ankstesnės kartos nesusidūrė su tokiu reiškiniu taip aštriai, mat egoizmas nebuvo toks išsipūtęs ir didžiulis, kokį matome šiandien. Baisu, kai staiga žmogus dėl kažko ima nebepatikti, aš ramia sąžine nuvežu jį į mišką ir palieku. Arba norėdamas parodyti savo jėgą ir valdžią, iššaudau visą klasę… Kuo toliau, tuo situacijų daugėja ir jos rimtėja.
Akivaizdu, kad yra reikalingos priemonės, padedančios suvokti kas dedasi su žmogumi, kaip jam veikti virš prigimties, virš impulsų, virš egoizmo. Reikalingos priemonės, kurios sustiprintų mumyse supratimo, palaikymo ir meilės lauką.
Baisu net pagalvoti kaip gyvensime toliau, kai vis daugiau ir daugiau žmonių vieni kitiems nebepatinka… net šeimoje.