Ankstesniame įraše pasakojau apie įrankius, kuriuos šiemet naudoju planuodama ugdymą šeimoje – ChatGPT ir Obsidian. Tačiau pats įrankis dar nėra planavimo sistema. Gali turėti pačią geriausią programą, bet jeigu nežinai, nuo ko pradėti ir ką joje susidėti, labai greitai galima paskęsti dar didesniame informacijos kiekyje.
Čia man labai pravertė Simply Charlotte Mason planavimo principas – nebandyti iš karto suplanuoti kiekvienos mokslo metų savaitės, o eiti nuo didelio vaizdo link mažo.
Metai → mėnuo → savaitė → dienos ritmas.
Man šitas principas labai pasiteisino dar ir todėl, kad leidžia išlaikyti tai, ko ugdant šeimoje man labiausiai reikia – kryptį ir lankstumą vienu metu.
Metų pradžioje noriu žinoti, kur mes einame. Noriu matyti bendrąsias programas, pagrindines temas, knygas, kurias norėčiau perskaityti, projektus, kuriuos norėtume padaryti, ir dalykus, kurių vaikai turėtų išmokti.
Bet man visiškai nereikia rugpjūtį žinoti, ką tiksliai darysime vasario 17 dieną.
Todėl pirmiausia susikuriu metų karkasą. Tada jį išskaidau į mažesnes dalis, o kuo labiau artėju prie konkrečios savaitės, tuo planas tampa detalesnis.
Taip planas man nėra bandymas iš anksto sukontroliuoti visus mokslo metus. Jis veikiau tampa žemėlapiu: matau kryptį, bet jeigu pakeliui randame įdomesnį kelią, galime juo ir pasukti.
1 žingsnis. Pirmiausia – ne tvarkaraštis, o visas metų vaizdas
Prieš dėliodama mėnesius ar savaites pirmiausia noriu suprasti, ką apskritai šiais metais turime aprėpti.
Todėl pradedu nuo bendrųjų ugdymo programų. Atsidarau konkrečios klasės programą ir pasižiūriu, kokios yra pagrindinės mokomojo dalyko sritys, temos ir ką vaikas iki metų pabaigos turėtų gebėti ar suprasti.
Anksčiau nemažai šio darbo atlikdavau rankomis – skaitydavau programas, kopijuodavau temas, dėdavau jas į savo lenteles. Dabar čia labai praverčia ChatGPT. Galiu įkelti programą ir paprašyti iš jos ištraukti man reikalingą informaciją: suskirstyti temomis, išrinkti konkrečios klasės reikalavimus, palyginti dviejų klasių programas ar pertvarkyti informaciją į tokią struktūrą, kokią naudoju Obsidian.
Tačiau bendroji programa man yra tik karkasas.
Toliau prie jo jungiu tai, ką jau turime: vadovėlius, pratybas, gyvąsias knygas, enciklopedijas, PDF medžiagą, anksčiau pirktus kursus ar užduotis. Pasižiūriu ir į savo ankstesnių metų užrašus – gal kažką norėjome padaryti, bet nespėjome, gal liko gera knyga ar projektas, kurį verta perkelti į šiuos metus.
Čia prasideda man įdomiausia dalis – nebe „ką liepia programa?“, o kaip tą programą paversti mūsų ugdymu.
Pavyzdžiui, jeigu programoje randu didesnę temą apie gyvuosius organizmus, prie jos gali atsirasti ne tik programos punktai. Ten pat galiu prijungti knygą, kurią norėčiau perskaityti, dokumentinį filmą, eksperimentą, išvyką į gamtą, piešimą ar net kitame dalyke atsirandančią susijusią temą.
Taip pamažu iš gana sauso programos dokumento pradeda formuotis metų žemėlapis.
Kai mokosi keli skirtingo amžiaus vaikai
Šiemet darau dar vieną dalyką – prieš išskirstydama temas vaikams, palyginu jų programas tarpusavyje.
Atnaujintose programose labai patogu tai, kad nemažai tų pačių teminių sričių kartojasi skirtingose klasėse. Skiriasi jų gylis ir tai, ko iš konkretaus amžiaus vaiko tikimasi.
Todėl jeigu matau, kad abiejų vaikų programose yra panaši tema, pirmiausia galvoju ne apie dvi atskiras pamokas, o apie vieną bendrą temos centrą.
Bendra gali būti knyga, išvyka, eksperimentas, pokalbis, filmas ar projektas. O toliau jau kiekvienam vaikui keliu skirtingus klausimus ir reikalavimus pagal jo klasę.
Man tai viena didžiausių ugdymo šeimoje galimybių. Namuose neprivalau atkartoti dviejų atskirų mokyklos klasių, kurios atsitiktinai mokosi po tuo pačiu stogu. Galiu ieškoti vietų, kur jų mokymasis natūraliai susitinka.
Ką turiu šio etapo pabaigoje?
Dar neturiu tvarkaraščio.
Neturiu ir 35 savaičių su konkrečiomis užduotimis.
Turiu metų karkasą: pagrindines kiekvieno dalyko temas, programos reikalavimus, jau turimus šaltinius ir pirmuosius ryšius tarp skirtingų dalykų bei skirtingų vaikų.
Ir tik tada pradedu spręsti, kaip visa tai išdėlioti per metus.
2 žingsnis. Metų planą dalinu į mėnesius
Kai jau matau bendrą metų karkasą, pradedu jį dalinti į mažesnes dalis.
Čia vėl labai pasitarnauja Simply Charlotte Mason planavimo principas – nebandyti visų metų iš karto paversti konkrečiomis pamokomis. Pirmiausia reikia didelį metų planą tiesiog padalinti į laikotarpius, kuriuos jau gali aprėpti akimis.
Aš metus pirmiausia matau kaip rudenį, žiemą ir pavasarį, o tada – kaip atskirus mėnesius.
Obsidian pagrindiniame metų puslapyje turiu rugsėjį, spalį, lapkritį, gruodį ir taip toliau. Kiekvienas mėnuo tampa atskiru puslapiu, į kurį vėliau galiu „sunešti“ tai, ką tuo metu norėtume mokytis.
Šiame etape dar nesprendžiu, ką veiksime konkrečią rugsėjo 14 dieną. Man svarbiau pasižiūrėti, kurioje metų vietoje konkreti tema natūraliausiai tinka.
Kai kurios temos vietą beveik pasirenka pačios. Gamtos moksluose augalų, medžių, vabzdžių ar kitus stebėjimus norisi planuoti tada, kai juos iš tikrųjų galime pamatyti gamtoje. Dailėje tam tikras temas galima susieti su metų laikais. Istorijoje ar literatūroje gali atsirasti ryšių su tuo metu vykstančiomis išvykomis, šventėmis, parodomis ar mūsų pasirinktomis knygomis.
Kitų dalykų logiką padiktuoja pats mokymasis. Matematikoje ar kalboje yra temų, kurios remiasi ankstesnėmis žiniomis, todėl jų negali tiesiog sukeisti vietomis pagal tai, kas tuo metu atrodo įdomiausia.
Taigi programos temas ne tiek „sukišu“ į mėnesius, kiek ieškau joms tinkamos vietos bendrame metų kontekste.
Ir čia pradeda matytis dar vienas labai įdomus dalykas – ryšiai tarp mokomųjų dalykų.
Jeigu matau, kad spalį istorijoje atsiranda viena tema, o dailėje, literatūroje ar gamtos moksluose yra kažkas, kas su ja natūraliai siejasi, galiu tas temas priartinti vieną prie kitos. Nebūtinai iš jų daryti didelį „integruotą projektą“. Kartais užtenka tiesiog to, kad vaikas tą pačią idėją per trumpą laiką sutinka keliose skirtingose vietose.
Tada ji nebeatrodo kaip vienas atsitiktinis faktas vadovėlyje.
Ji pradeda jungtis su pasauliu.
Kiek suplanuoju iš anksto?
Čia man labai svarbu savęs neįkalinti savo pačios plane.
Metų pradžioje noriu matyti visų mėnesių kryptį, bet nenoriu jų užpildyti iki paskutinės smulkmenos. Kuo mėnuo arčiau, tuo daugiau detalių jame atsiranda.
Todėl rugsėjis rugpjūčio pabaigoje jau gali būti gana aiškus. Lapkritis – turėti pagrindines temas. O kovas tuo metu gali būti tik kelių eilučių kryptis.
Man tai daug praktiškiau nei rugpjūtį bandyti nuspręsti, ką mūsų šeima veiks po septynių mėnesių.
Per tą laiką vaikas gali susidomėti visai kitu dalyku. Galime atrasti naują knygą. Atsirasti paroda, kelionė ar projektas. Gal kuri nors tema užtruks ilgiau, o kitą pereisime daug greičiau, nei planavau.
Todėl metų planas duoda kryptį, o mėnesio planas jau pradeda prisitaikyti prie realaus gyvenimo.
Ką turiu šio etapo pabaigoje?
Dabar jau turiu ne tik didelį metų žemėlapį.
Matau, kokios pagrindinės temos maždaug keliauja į rugsėjį, spalį, lapkritį ir kitus mėnesius. Matau galimus ryšius tarp vaikų ir mokomųjų dalykų. Prie kai kurių temų jau turiu knygas, išvykas, projektus ar kitas idėjas.
Tačiau vis dar neturiu konkretaus pamokų plano.
Ir tik tada pereinu prie to lygmens, kuris mūsų kasdienybėje jau tampa iš tikrųjų apčiuopiamas – savaitės.
3 žingsnis. Susikuriu savaitės ritmą
Kai metų kryptis jau išdėliota mėnesiais, pereinu prie savaitės. Bet pirmiausia planuoju ne konkrečias temas, o savaitės ritmą.
Kitaip tariant, pirmiausia nusprendžiu ne ką mokysimės, o kada ir kaip dažnai mūsų savaitėje atsiras skirtingi dalykai.
Pasižiūriu, kiek kartų per savaitę norime matematikos, lietuvių ir anglų kalbos, kur atsiras istorija, gamtos mokslai, etika, muzika, dailė, technologijos. Į tą patį vaizdą įtraukiu vaikų būrelius, išvykas ir kitus pastovius mūsų šeimos savaitės taškus.
Čia man labai artima Charlotte Mason mintis apie pamokų kaitą. Neužpildyti pusės dienos vien panašaus pobūdžio darbu, bet kaitalioti tai, ko reikia skirtingo pobūdžio dėmesio: po matematikos gali sekti skaitymas, po rašymo – muzika, judėjimas ar darbas rankomis.
Todėl dėliodama savaitę žiūriu ne tik į tai, kiek pamokų turime sutalpinti, bet ir į jų pobūdį. Kur vaikui reikės daug susikaupimo? Kur daug rašymo? Kur galime būti kartu? Kur kiekvienam reikės mano individualios pagalbos? O ką vienas vaikas tuo metu gali daryti savarankiškai, kol dirbu su kitu?
Ugdant kelis skirtingo amžiaus vaikus tai man net svarbiau už gražiai sudėliotą tvarkaraštį. Negaliu tuo pačiu metu abiem aiškinti naujos matematikos temos. Todėl savaitės ir dienos ritmas turi veikti ne popieriuje, o mūsų realiame gyvenime.
Kai kurie dalykai gali būti ir bendri. Dailė, muzika, etika, dalis gamtos, istorijos ar įvairūs projektai nebūtinai turi būti atskiros „antros“ ir „penktos“ klasės pamokos. Jeigu tema leidžia, mokomės kartu, tik kiekvienam vaikui jos gylis ir užduotys gali būti skirtingi.
Taip pamažu susikuriu gana stabilų savaitės karkasą.
Ir čia atsiranda dalykas, kuris man labai palengvina planavimą: savaitės ritmas gali likti tas pats, nors turinys nuolat keičiasi.
Man nereikia kiekvieną sekmadienį iš naujo konstruoti visos mūsų savaitės. Aš jau žinau, kur joje yra vieta istorijai, kada turime dailę, kiek kartų atsiranda matematika ar kalbos. Keičiantis mėnesiams į tas pačias vietas tiesiog ateina naujos temos.
Todėl metų planas man atsako į klausimą „kur einame?“, mėnesio planas – „ką artimiausiu metu norime aprėpti?“, o savaitės ritmas – „kaip visa tai telpa į mūsų realų gyvenimą?“
Tik turėdama šiuos tris sluoksnius imu planuoti konkrečią artėjančią savaitę. Ir būtent ten palieku daugiausia laisvės – nes tik priartėjus savaitei iš tikrųjų žinau, kur šiuo metu yra vaikai, kas juos domina, ką jau spėjome padaryti ir kur norisi pabūti ilgiau.
Pabaigai – truputis iš realaus gyvenimo
Ir pabaigai – šiek tiek ironijos. Didžiąją dalį šio įrašo „parašiau“ gamindama šeimai maistą. 🙂
Tiksliau – garsiai diktavau tai, ką norėjau pasakyti, o dirbtinis intelektas mano padriką kalbėjimą pavertė tekstu, kurį vėliau galėjau perskaityti, pataisyti ir susidėlioti.
Turbūt geresnio pavyzdžio visam tam, apie ką rašiau, ir nesugalvočiau.
Aš galvojau. Aš formulavau mintis. Aš sprendžiau, ką noriu pasakyti. O kol rankos buvo užimtos vakariene, techninį darbą atliko technologija.
Multitaskingas, kurį šį kartą mielai pateisinu ir išeinu įkvėpti gryno oro! 🙂
