Ši istorija su kaštonais man priminė kaip yra svarbu pažinti tiek save, tiek vaiką. Suprasti, kad pasaulį mes matome skirtingai, vertiname jį per skirtingus filtrus. Todėl palaikant vaikus ten, kur jiems įsižiebė noras patikrinti, pažinti, mes parodome jiems, kad jų idėjos mums yra svarbios. Taip rodome pavyzdį kaip statomas ryšys ir pagarba kito žmogaus pasauliui.
Kartą parke vaikai rado jau prasprogusias kaštono sėklas. ,,Mama, mes auginsim kaštonus”. Ne visada pavyksta išgirsti ką sako vaikai, taip jausmiškai pajausti kokia idėja juos motyvuoja. Bet stengiausi ir palaikiau jų mintį, nors nebuvau tikra kas bus.
Grįžom namo, vaikai pasodino kaštonus į indelius. Kiekvienas po vieną. Po kelių dienų jau turėjome stiebelius. Dar kitą dieną – pirmuosius lapelius.
Štai kokie kaštonai po savaitės:
Auga labai sparčiai. Planuojame persodinti į didesnius vazonus ir vaikai nori auginti savo lauko žaidimų zonoje.
Labiausiai žavi tai, kad tie augantys medeliai svarbūs vaikams. Jie patys rado sėklas, parsinešė, sodino, laisto. Kuo daugiau investuoja, tuo daugiau stebi ir saugoja.
Proceso metu vaikai atranda daug dalykų patys: kaštonai ant saulėtos palangės auga sparčiau, negu pavėsyje, kokia yra lapo forma, kaip formuojasi stiebas ir šaknys, kaip keičiasi proporcijios, spalva.. o dar pavasarį taip akims norisi to gamtos pabudimo.. o vaikai jį sukūrė ant palangės 🙂