Pamenu, gyvenime atėjo etapas, kai beproto norėjau tikrų santykių. Bet didžiausias stabdis buvo baimė ir vėl nusivilti. Surizikavau, nors bijojau. Ir šiandien galiu pasakyti, kad tik tos baimės dėka esu ten, kur esu. Po kurio laiko pradėjau pastebėti, kad ne šiaip tos būsenos kinta, ne šiaip tikiuosi kažko, o paskui nusivyliu. Tai mechanizmas, kuris įtakoja santykius tarp žmonių ir net santykį su savimi pačiu.
Dažnai susidūrę su nusivylimu, renkamės arba slopinti viską, arba pakeisti partnerį. Nežinau kiek tai į naudą sveikatai, nes mes su vyru renkamės trečiąjį kelią.
Kaip jau minėjau, labai norėjau stiprių santykių, šeimos. Su vyru abu nuo pat pradžių leidomės ta pačia kryptimi, net nesuvokdami, kad mūsų trajektorijos labai vinguriuoja, ne visada eina šalia viena kitos. Skirtingi požiūriai, skirtingi norai formuoja skirtingus lūkesčius. Ir jeigu ne bendras tikslas – geri tvarūs santykiai, kurie sušildo, palaiko, išklauso ir leidžia tau išsikalbėti – tada neturėtume tos bendros abiems krypties, pagal kurią galime reguliuoti savo reakcijas, savo poziciją.
Vis ieškau žodžių vaizdžiai perteikti tą vaizdinį, kuomet susitinka du žmonės, kiekvienas turi savo lūkesčių kito atžvilgiu (o jie net be mūsų prašymo kruopšiai surūšiuoti pagal naudos sau koficientą). Bėga dienos, o tu sąraše brauki punktus ir matai, kiek investavau, kiek tikėjausi gauti ir kiek gavau. Matematika. Aš įsivaizduoju kaip sudėtinga atrasti teisingas elgesio, reakcijų kombinacijas, kad abu žmonės nepajaustų nusivylimo ir abiejų sąrašai būtų įgyvendinti.
Kai aš darau kažką dėl kito (su sava potekste kodėl), o kitas elgiasi ne taip kaip tikėjausi, man kyla pyktis. Taškas. Nepateisinti mano lūkesčiai.
Galiu, žinoma, bandyti slopinti jausmus, apsimesti, kad to nėra, treniruoti save neturėti jokių lūkesčių ir taip apsaugoti save nuo nusivylimo. Arba galiu bandyti mokytis gyventi su tuo, ką man davė gamta.
Štai kodėl man norisi pakalbėti apie šį esminį žmogaus vidinį mechanizmą, nuo kurio priklauso mūsų nuotaika, santykių kokybė, motyvacija ir dar daug dalykų. Visa tai formuoja mūsų asmenybę.
Lūkesčiai – nusivylimas – lūkesčiai – nusivylimas – tai svarbi gyvenimo dalis, kurios nepastebime.
Kadangi žmogaus prigimtis yra kas bebūtų siekti sau patogios būsenos, teikiančios kuo daugiau džiaugsmo ir vidinio užsipildymo, kiekviena būsima akimirka tampa galimybė tai gauti. O štai kitas ne taip kažką padarė, ne taip pasakė…
Čia ir prasideda, sakyčiau, vidinė transformacija ir dialogas su savimi, kuomet turi apsispręsti – tęsti vaizduotės darbą, kuriant naujus lūkesčius su galimais nusivylimais, leisti jiems spręsti likti kartu ar skirtis, o gal mokytis gyventi nepriklausomai nuo tų vidinių impulsų, pažabojant juos meile ir pagarba tarpusavio santykiams?
Skamba aiškiai, bet tai įgyvendinti reikia laiko, pastangų ir palaikymo.
Ką gi. Raitojam rankoves, nes nematau kito kelio kaip tik į stipresnius ir tarpusavio rūpesčiu grįstus santykius!
