Dailės pamokose susipažinome su skulptoriu Antanu Močniu ir jo kūriniais.
Antanas Močnys – lietuvių skulptorius, kurio kūryba garsėjo savo išskirtiniu darbu su medžiu. Gimęs ir užaugęs Lietuvoje, Močnys nuo jaunystės domėjosi menais ir medžio drožyba. Jo talentas atsiskleidė kuriant monumentalias skulptūras, kurios dažnai vaizdavo gamtos ir mitologinius motyvus. Močnys 45 metus gyveno ne Lietuvoje (Vokietijoje, Prancūzijoje). Savo darbuose jis siekė perteikti lietuvių liaudies pasakojimų ir legendų dvasią, todėl jo skulptūrose dažnai galime atpažinti senovės herojus, miško būtybes ar mitines figūras. Močnio kūryba buvo įkvėpta Lietuvos gamtos – jis mėgdavo rinktis medžius su unikaliomis formomis ir struktūromis, kad pabrėžtų natūralų medžio grožį.
Pasižvalgykite po jo darbų virtualią parodą A. Mačnio meno muziejuje. Ruošdama pamoką, labiau fokusavausi į sulptūrą, bet vaikams be galo patiko švilpių kolekcija ir galimybė internete paklausyti jų garsų, kombinuoti kelius švilpius vienu metu ir kurti muziką. Tikiuosi, pavyks kada ir gyvai šiuos meno šedevrus pamatyti. Taigi, gavus idėjų – buvo laikas kibti į darbus ir apgalvoti kokią skulptūrą galėtume pagaminti patys.
Muilo drožinėjimo nuotykis
- Susiruošėm darbui: Pirmiausia pasiruošėme muilo gabaliukus ir mažus peiliukus ar kirstukus. Vaikams labai patiko mintis, kad drošime ne medį, o muilą – minkšta ir saugi medžiaga, kuri lengvai formuojasi.
- Pirmieji pjūviai: Ėmėmės darbo! Pradžioje reikėjo truputį pagalvoti, kokią formą darysime, bet po kelių pjūvių fantazija įsijungė visu pajėgumu. Kai kurie pradėjo daryti veidus, kiti – keistas, juokingas formas. Aišku, buvo ir daug muilo drožlių – jos krito kaip snaigės, kuriomis vėliau vaikai plovė rankas 🙂
- Linksmosios detalės: Čia prasidėjo smagumas! Kas drožė akis ir burnas, kas darė skylutes ar specialias žymes. Vaikai eksperimentavo su įvairiomis išraiškomis – vieni kūrė draugiškas šypsenas, kiti – rimtas ar net truputį bauginančias veido išraiškas, įkvėpti Antano Mončio stilistikos.
- Šlifavimas ir blizginimas: Kai drožiniai buvo beveik baigti, šiek tiek patrinkome juos pirštais ir suvilgėme vandeniu. Muilas tapo lygus ir švelnus, o drožiniai pradėjo atrodyti kaip tikri mažyčiai meno kūriniai. Vaikams patiko šis etapas – iš karto matėsi, kaip darbas iš nebaigto virsta užbaigtu.
- Pasiruošimas parodai: Galiausiai sudėjome visus mūsų meno kūrinius ant medinių padėkliukų. Kiekvienas drožinys buvo unikalus, bet visi kartu jie atrodė kaip puiki mūsų komandos paroda. Buvo smagu apžiūrinėti vienas kito darbus ir spėlioti, ką vaikai bandė pavaizduoti.
Tai buvo nuostabi kūrybinė veikla. Muilas pasirodė labai gera medžiaga – minkšta, lengvai drožiama ir saugi. Vaikams patiko kurti įvairias išraiškas ir žaisti su formomis.