Pamaniau, kad verta prisiminti, kokį subtilų darbą atlieka tie tėvai, kurie bando padėti vaikui išmokti užmegzti ryšį su juo supančiu pasauliu.
Mamai dažnai norisi vaikui ko geriausio, o tai kartais pasiteiškia meškos paslaugomis, kartais atimame galimybe vaikui pačiam pažvelgti problemai į akis. O kartais priešingai, paliekame jį vieną mūšio lauke.
Nesi tikras ar čia reikalingas esi kaip mokytojas, draugas ar tiesiog dvi klausančios ausys ar tik dvi stebinčios akys. Ta riba tokia trapi, kad apie jos peržengimą dažnai sužinai tik jai subirėjus. Tačiau patirtis ir daro žmogų išmintingą. Ta pagalba, kurią suteikiame savo vaikams yra toks tylus ir kitiems nematomas darbas. Man atrodo, kad tai, kas matoma išorėje nebūtinai yra tai, kaip yra iš tiesų. Pavyzdžiui, kalbant apie vaikus. Būna, kažkas pasako kokį patarimą ar pamokyti bando, o tu žinai kokiu keliu ėjote, kad atsidūrėte būtent čia. Niekas kitas nepažįsta mano vaikų taip, kaip aš. Ir niekam kitam nėra tokio vaidmens duoda, kaip man (vaikų atžvilgiu).
Todėl ir lenkiu žemai galvą prieš tėvus, kurie atlieka savo vaidmenį. Kurie leidžia vaikams patiems bandyti kurti santykį su aplinka, bet kartu nuolatos yra šalia, nepalieka vaiko emociškai vieno su jo problemomis, skiria laiko išklausyti, pasikalbėti. Tevus, kurių netenkina pasiteisinimas ,,visais amžiais buvo gerai, užaugom mes, ir jie užaugs”. Tėvus, kurie siekia kokybės, praktiškumo gyvenime.
Ačiū, jūs tikras įkvėpimas!
Nieko naujo neparašiau, bet labai norėjau priminti ir susvarbinti kokį nepakartojamą darbą atlieka tėvai 🖤!