Kam netrūksta laiko?
Greitėjantis gyvenimo tempas verčia įgyti naujų organizavimo įgūdžių 😌. Nelabai man sekasi vykdyti viską ,,pagal planą” (tame dar slypi klausimas ar tam planui buvo verta išvysti pasaulį).
Gerai, grįžtant prie temos, šis įrašas apie laiką, kurio taip trūksta. Tiksliau, apie laiko valgytojus, kurie išveda iš pusiausvyros, pakeičia kryptį, suvalgo tūkstančius minučių! Kas jie? Kas tie laiko valgytojai?
Norai. Kas sekundę besikeičiantys norai, kuriuos vis bandai užpildyti. Dar dažnai prisideda ir ne tik mano norai: vaikai nori to, vyras kito, kolega trečio, gatvėje sutiktas žmogus ketvirto ir taip be paliavos… nekalbu apie aplinkos poveikį man, marketingo atakas ir t.t. Bet net atsidūrus ten, kur nėra žmonių, kažko vistiek vis noriu. Ir kol negausiu ko noriu, negaliu atsipaliduoti, jaustis laiminga.
Girdėjau, kad žmogus miršta kuomet dingsta jo norai. Gal todėl statistiškai moterys ir gyvena ilgiau, nes mes norim ir norim. Vyrams parasčiau.. o moteriai vis kažkas negerai, vis kažko trūksta.
Man buvo įdomu kaip susitvarkyti su tais norais, nes tikrai tampa neįmanoma viską suderinti, būti visur, daryti viską, o kartu nebūti ir nedaryti.
Labai džiaugiuosi šiuo klausimu, nes jis atvedė mane ir mano šeimą į visai kitokios kokybės gyvenimą.
Pradėjome fiksuoti ko norime, iš kur tie norai, kas mus jais ,,užkretė”, kokie norai dominuoja, ką jie duoda naudingo, kuria ar griauna, kuriuos norus reikia pildyti, o kurie turi palaukti. Palaipsniui atsirado tam tikra prioritetų sistema, kurią vis kuriame kartu su vyru, pagal savo gyvenimo vertybes. Jam sunku suprasti mane, moterį, o man jį – vyrą. Tai veda prie įdomių ir bendrų išsiaiškinimų kas mes, kodėl mes tokie, kam tie skirtumai, kur panašumai ir t.t..
Mums, kaip ir vaikams, nėra lengva. Bet lakstymas pagal savo kiekvieną norą tave labai išderina, atima daug resursų. Susikuria iliuzija, toks vidinis jausmas, kad esi baisiai nelaimimgas, mat niekas nesiseka, niekur nespėji.
Beto, nesinori būti kaip šuniukui, atitrūkusiam nuo pavadėlio ir nežinant nuo ko pradėti. Nes norų tai daug. Norime gyventi sąmoningai ir komfortiškai, tad imamės gyvenimo vadeles į rankas.
Skamba keistai, bet jaučiuosi geriausiai ir tikrai laisva, kai viskas yra suderinta tarpusavyje, apkalbėta ir numatyta. Žinoma, su sąlyga, kad tai gali ir keistis. Tačiau visos idėjos ar svarbūs norai įtraukti į dienotvarkę tampa įgyvendinti. Kaip ir dantų valymas ar kiti įpročiai.
Tokiu būdu apžaidžiu laiko valgytojus, užfiksuodama juos, bet išsirinkusi įgyvendinu tik TUOS svarbiausius norus, tuos, kurie tikrai suteiks gyvybinės energijos, gyvenimo skonio ir yra būtini. Tarsi padedu juos į pirmą planą.
Ar visada tai pavyksta? Ne. Bet kai pavyksta ,,nutildyti” tuos tikrai nebūtinus norus, kurie tik teršia eterį, be reikalo užima tavo galvą, jautiesi labai gerai. Tada atrodo, kad viskas pagal planą, viskas savo vietoje ir savo laiku. Tu didžiuojiesi savimi, nes neišdavei to tikrojo savęs ir išlaikei išsikeltus tikslus, sekiai paskui svarbius norus.
Niekada nemaniau, kad teks gyvenime mokytis kaip teisingai norėti. Bet gyvenimas rodo, kad jeigu trūksta laiko, mažink norų sąrašą 😁. Gyvenimas per daug brangus, kad išeikvočiau jį niekams.
P.S. Nekalbu apie dalykus, kuriuos turime padaryti kaip savo pareigą, kuriems neturime pasirinkimo (pvz.: vaikai, buitis, darbas).