Būti mama, kuri paruoš vaikus gyvenimui – iššūkis. Būti žmona – partnere savo vyrui jau irgi nelengva užduotis. Būti moterimi, kuri pulsuoja rūpesčiu darbe, su draugais ir artimaisiais – aukštas pilotažas.
Vis išlenda tai netinkama reakcija, tai abejingumas, tai per didelis sureikšminimas. Pasipila kaltinimai sau, kitiems ir pažadas, kad rytoj pasitaisysiu. O kas rytoj? Žingsnis lauk iš savo komforto zonos vėl sukelia aplink mane uraganą! Kaip pasaka be galo…
Norisi paliesti šį tašką, nes jaučiu, kad dauguma moterų taip pat susiduria su tuo. Ypatingai su savigrauža… tada toks juodas debesis užgula širdį ir tampa labai sunku judėti pirmyn, nepasiduoti ir siekti tikslo iki galo. Jėgos senka, jautiesi bloga mama, žmona, žmogus…
Tokioms būsenoms reikia save ruošti. Tuo įsitikinau šimtus kartų.
Pirmiausia, svarbu priimti faktą, kad žmogaus prigimtis yra tokia: visada jaustis saugiai, patogiai, kontroliuoti situaciją. Kai mus kaźkoks elgesys, žmogus, įvykis ar net mintis išstumia iš tos saugios zonos – kyla audra. Tai natūralu. Mes kaip tos fugu žuvys – vos kas paliečia mūsų ego ir išsipučiam su savo spygliais ir nuodais… 🙈😁
Stebėdama save, filsuodama kaip ir kada keičiasi mano reakcijos, supratau, kad toks nuolatinis būsenų bangavimas visgi yra labai labai reikalingas mano pačios tobulėjimui. Kilus audrai visada kyla ir noras būti pakantesne, geresne, priimti kito nuomonę, paleisti kontrolę ir prisiderinti prie situacijos. Tai suvokti – man yra didžiulė dovana!
Šis noras man padeda sugrįžti prie klausimų: ,,kodėl aš tai darau? Kodėl turėčiau elgtis kitaip? O kaip kitaip? Kaip atrodytų moteris ar mama, kuri elgiasi taip ,,kitaip”?”.
Ir visas triukas tame, kad šie klausimai sugrąžina tą pirminį jausmą, tą pirmą galingą impulsą, kai nusprendžiau atsiduoti saviugdai ir vaikų auklėjimui, kai pasižadėjau savo vyrui būti partnere, kad ir kas benutiktų.
Tada mintys ima vystytis visai kita linkme, vietoj savigraužos aš imu svajoti: ,,Tai kokia moteris norėčiau būti? Kaip ta moteris elgtųsi? Apie ką kalbėtų? Kokiomis vertybėmis gyventų? Kaip viskas pasikeistų jeigu man pavyktų to pasiekti?”. Imu popieriaus lapą ir rašau… 📝
Sunku patikėti, kad toks paprastas dalykas kaip svajonių moters vaizdinio kūrimas gali pakelti tave ant kojų. Bet jau visai kitokią!
Greta svarbiausių kasdienių moters atributų būtinai pridėčiau šį – kasdienį MANO siekiamos moters vaizdinio formavimą. Tai tampa siekiamybė, kurią vis labiau norėsis pasiekti. Ir jau žinoma, kad svajonės, siekiai – anksčiau ar vėliau tampa realybe.
Dar nežinau kaip tai tiksliai veikia, bet kai moteris kažko nori – ji gauna. Tai kodėl nepanorėti gyventi laimingai?
