UGDYMAS ŠEIMOJE | SAUSIS 2024

LIETUVIŲ KALBA

Su vaikais bandau taikyti Charlotte Mason kalbos meno mokymo principus, pritaikytus lietuvių kalbai. Nėra lengva, nes mūsų įstatymas reikalauja mokyti vaikus pagal švietimo nustatytas programas, tačiau kiek įmanoma mėginu suderinti tai.

Šio mėnesio tvarkaraštyje turime:

Dvi gramatikos pamokas (viena diktantui, kita naujai temai ir pratimams);

Dvi literatūros, kuriose skaitome, atpasakojame, perrašome gražius tekstus;

Vieną – istorijų kūrimui, nors neįkeliu naujų įrašų, bet mes toliau kuriame, tik neturiu kaip apipavidalinti to proceso viešumai 🙂

Pasikartosiu, kad pamokos pas mus ne ilgesnės nei 20 minučių. Kartais būna, kad nespėjame kažko, ką planavau, tada mes arba po įvairių kitų užsiėmimų grįžtame prie to, ką palikome vėliasniam laikui, arba palieku kitai dienai. Visiems būna ,,ne tų dienų”, kai viskas sunkiai klostosi… tada jokios naudos nei jam, nei mokslams, nei man 🙂 Aš geriau skiriu tą laiką padėti vaikui suvokti kas vyksta, kaip atsistatyti savo gerą būseną ir kitą dieną mes dvigubu greičiu padarome daugiau. Ugdymas šeimoje leidžia tai padaryti.

KOKYBIŠKA LITERATŪRA

Kasdien skaitome kokybišką literatūrą, jau ne pirmus metus, todėl stipriai jaučiu, kad vaikai natūraliai įgyja taisyklingos kalbos pojūtį ir praturtintą žodyną. Nesu dar didelė gyvųjų knygų ekspertė ir ne taip lengva man jas atrasti, bet remiuosi pažįstamų šeimų atradimais (Molio vaikai).

Keletas knygų, kurias skaitėme šį mėnesį rytais, kol dar vaikai mėgaujasi paskutiniais pusryčių trupinėliais. Skatinu juos laisvai pasakoti apie perskaitytas knygas, nes tai ugdo gebėjimą aiškiai reikšti mintis. Pastebiu, kad toks metodas ne tik padeda vaikams geriau suprasti kalbą, bet ir skatina meilę skaitymui bei saviraiškai.

SKAITYMAS KAIP POMĖGIS AR PRAMOGA

Papildomai kiekvienas vaikas turi savo mėgiamas knygas, kurios ne visada papildo kokybiškų knygų sąrašą, bet sūnus vis dar atranda neskaitytų ,,Nevykelio dienoraštis” knygų, poilsiui skaito Tomo Dirgėlos detektyvines knygas, kartais ima į rankas romaną ,,Žvalgo mokinys”. Viena akimi mačiau, kad bibliotekoje į grąžinimo lentyną padėjo dvi detektyvines knygas: Pagrobimas „Kalifornijos kometoje“ / M.G. Leonard ir Sam Sedgman ir Tyrėjų komanda. Nuotykiai prasideda! / Björn Berenz ir Christoph Dittert). Na, ir jau įpusėjome skaityti Hario Poterio ketvirtąją dalį, ją skaitome vakarais, tad lėtai mums judasi, bet kažkaip vaikai atsipalaiduoja… Beje, abiems vaikams ir man labiau patinka senojo leidimo knygos, be iliustracijų.

DIKTANTAI, RAŠYMAS, GRAMATIKA

Taip pat kartą į savaitę rašome diktantą. Galbūt jis ne visai toks, kokį aš pamenu iš savo vaikystės. Mes tiesiog kartu susipažįstame su tekstu, tada vaikas tiesiog jį perrašo, kartą į mėnesį aš garsiai diktuoju žodžius, o jis rašo. Vėliau kartu patikriname kur suklydome. Tikslas – ne patikrinti žinias, o perrašant tekstus prisijaukinti juos. Pamenu save mokykloje, negebėjau paaiškinti beveik nė vienos gramatikos taisyklės, bet intuityviai gebėjau nepadaryti klaidų. Esu skaičiusi, ką ir C. Mason teigė, jog vaikus gramatikos reikėtų pradėti mokyti 4 ar 5 klasėje, deja, mes turime jau pirmokus laužti įsidėmėti tam tikrų žodžių rašybą ir pan. Kadangi dukra vejasi brolį, tai galiu palyginti koks principas sklandesnis. Ir vienareikšmiškai kalbos mokymasis pagal Carlotte Mason principus mums padeda suvokti kalbos konceptą, o ne išmokti taisykles testams.

Kelis kartus per savaitę mes atliekame teksto kopijavimo pratimus, be gilesnio žodžių rašybos aiškinimosi, dažniausiai tai poezija. Tikslas išlieka tas pats – praturtinti žodyną, ugdyti intuityvų kalbos pajautimą, lavinti rašymo įgūdžius.

O kaip gramatika? Taip, deja, neleidžiu sau apsimesti, jog galime laisvai imti pasaulyje pripažintos edukaturės metodą ir ignoruoti turimas žaidimo sąlygas Lietuvoje 🙂 Mums geriausiai pasiteisinęs būdas – susipažinti su nauja tema. Pvz.: jeigu tai žodžio dalys, tada iškart pristatu visas žodžio dalis (šaknis, galūnė, prieždėlis, priesaga), parodau kaip jos žymimos, o tada jau savaitės bėgyje imu vieną dalį, tarkim ,,šaknis”. Diktante, perrašytuose tekstuose prašau pažymėti tam tikrų žodžių šaknis ir pan.). Viskas priklauso nuo to, kaip vaikas geba suvokti, o gal jis jau žino tuos dalykus ir man nebereikia naujai pristatinėti.

Šį mėnesį mes darbavomės su veiksmažodžių laikais. Vaikui aišku kas yra praeitis, dabartis ir ateitis. Bet kai atsirado būtasis kartinis ir būtasis dažninis – jau tenka pagalvoti. Taip pat ir žodžio rašybą tampa įdomesnė, kol nesupranti principo. Pavyzdžiui: skaitau -> skaičiau (vaikui norisi rašyti skaitčiau). Tai čia tik smulkmės, bet jos signalizuoja kur reikia atskiro paaiškinimo ir pan. Bet aš pastebėjau, kad mums dvi gramatikos pamokos per savaitę puikiai tinka. Nėra to streso, kad kiekvieną dieną būtinai lietuvių ir būtinai matematika. Vaikas lengviau susikaupia, įsidėmi, praktikuojasi. Juk mes dirbame vienas ant vieno, o tai nepalyginama su 7 pamokom per savaitę mokykloje.

ANGLŲ KALBA

Jau rašiau prie lietuvių kalbos mokymo, kad mane žavi Charlotte Mason principai, ir ilgai ieškojau kaip čia priartinus tą užsienio kalbą vaikui prie širdies ir padėjus kurti jo santykį su ja.

Radusi, ilgai įtikinėjau save, jog turime laiko sočiai išmokti visų gramatikos vingrybių, žodžių ir pan. Juk dabar svarbiausia pakloti tinkamus pamatus ateičiai, o ne išgąsdinti vaiką ir sugadinti jo ir kalbos santykį amžiams… Tiesą pasakius, mane nuo ketvirtos klasės tiek spaudė į pastiprintą anglų grupę, kad mano smegenys tiesiog užsiblokavo ir tik 11 – oje klasėje pakliuvau pas nuostabią mokytoją, kuri per du metus išmokė visų tų metų kursą ir valstybiniame egzamine surinkau daugiau nei 90%. Tai tik parodo, kad turime laiko…

Taigi, žodynui plėsti mes skaitome angliškas knygeles. Sūnus skaito garsiai, kartais tyliai, kartais prašau išversti ką skaito, kartais atpasakoti. Esame sutarę, kad skaitymo metu vaikas pieštuku pasižymės žodžius, kurie jam nežinomi. Tada užrašo juos į žodinėlį, žodyne ieško vertimo (aš būnu šalia, kad padėčiau). Matau, kad daug efektyviau tie žodžiai suvokiami, kai jie paimti iš skaitomi teksto, kurį vaikas supranta, kuris turtingas savo turiniu ir jam įdomus.

Dėl gramatikos, tai vieną kartą prašau perrašyti eilėraščius, tai labiau dėl intuityvaus kalbos pajautimo, rimto, žodžių ir pan. O kitą pamoką mes susipažįstame su gramatiniais principais. Po truputį imame kurti trumpas istorijas, gal labiau asociacijas tam tikriem žodžiam (pvz.: man and dog, tada prie jų prirašome kokie jie, kaip atrodo: man: tall, black hair, red jacket; dog: brown, curly ir pan.) Pamokoms naudoju įvairius būdus (kai kuriuos jau dalinausi):

• Charlotte Mason style with Gouin Series (vienas iš pvz.: https://www.youtube.com/watch?v=WXxYQzEUYxo&t=317s);
• Games for Language Learning (Andrew Wright) ;
• Vadovėlio Yummy English temas (kad išlikti su programa) ir Yummy english grammar;
• Five-Minute Activities (Andrew Wright).

GAMTOS MOKSLAI

Gamtos pažinimas pas mus apima gan plačiai. Tik nelabai turiu kažko universalaus daugiau pasidalinti, apart to vieno projekto, pateikto žemiau 🙂 Bet gal svarbu priminti, kad, kai stebi kuo vaikas domisi – tada ir atrandi, kad daug ,,po pamokinės” veiklos būna daug naudingesnės negu tu planavai pagal tavo planą.

Vaikas pats domisi įvairiais dalykais, dėsniais. Pastebėjau, kad pas mus būna tokie tam tikros temos mėnesiai, kai vaikas tyrinėja kažkokiį jį dominantį dalyką. Šiuo metu su tėčio konsultavimu skaitinėja ,,Nuostabusis chemijos pasaulis” ir domisi chemine elementų lentele.

Širdis traukia ir prie fizikos. Mechanika + inžinerija.

Kiek plačiau apie vieną iš projektų:

O kas buvo mano valdžioje, tai gyvūnų ir augalų prisitaikymas prie gamtos. Šaltiniai – įvairūs, pradedant vadovėlyje ,,Taip” pateiktomis gairėmis, baigiant ,,Gamtininko užrašais”, dokumntika (lrt.lt turi archyvą), pažintinėmis knygomis. Ir, žinoma, vis dar nuostabų darbą atlieka gyvūnų figurėlės ir vaikų fantazija 🙂

EMOCIJOS | ŽMOGUS

Ryškiausias mėnesio darbas – pažintis su baimėmis. Įraše rašiau apie visus tris vaikus:

Su sūnumi visai įdomiai kartu atliekame užduotis knygelėje ,,Augu su drambliu emociu”. Tai nemažai temų paliečiame čia.

Esu jaudalinusi, bet man šiuo metu vėl aktuali tema – aplinkos pasirinkimas. Tai vienas svarbiausių dalykų, apie kurį reikia nuolatos galvoti. Aplinka ugdo mūsų vaikus, aplinka ugdo ir mus. Tai, kalbant apie žmogaus auklėjimą, pirmiausia reikia labai atsargiai rinkti ką vaikas mato, girdi, kuo tiki, kuo gyvena ir pan. Tai man yra numeris vienas. Apie visa tai dalinausi ugdymo šeimoje konferencijoje:

DAILĖ

Kalbant apie meną, tiksliau vaizduojamąją dailę, tai po eglute rasta mano dovana pakoregavo planus. Manau, kad į gerą. Kartą į savaitę mes mokėmės piešti pieštuku, ir kartą – susipažindavome su vis nauju dailininku ar skulptoriu, vaikai pasirinkdavo vieną paveikslą, analizuodavo (savaip) ir pan. Tada bandydavome įkvėpti to kūrinio sukurti savąjį. 

Piešimo pamokas mes tęsiame, tik antroji pamoka kitokia – dabar mes tuo laiku pasitaisome arbatos, susėdame ir kartu skaitome knygą ,,Kaip skaityti meną”. 

Kadangi iki tol menininkai buvo parinkti ne chronologine tvarka, aš pajutau, kad man visgi reikia kažkaip perteikti vaikams kontekstą kodėl tos naujos idėjos sudrebino žmonių širdis 🙂

Tai vyro dovana kaip tik buvo sprendimas. Skaitome chronologine seka ir tikiuosi pavyks sukurti įspūdį kokį ilgą kelią ir kiek įvairių formų įgavo dailė. 

Kai kuriose skyriuose yra idėjų kaip patiems kažką sukurti, atkartoti. Tad visai įdomiai. 

Dar viena dovana – knyga ,,Ką veikti muziejuje”. Man, asmeniškai, labai patinka. Jos neskaitau visos su vaikais. Nors vyresniem, tikiu, kad verta. Praplètè suvokimą apie meno muziejus, jų kilmę, paskirtį. Yra ir skyrių, kurie labai gerai pateikia informaciją apie spalvas, dydźius, proporcijas ir pan. Tiesiog, kai visa tai yra bendrame kontekste – visai kitoks suvokimas. Tai tam tikrą informaciją dalinuos su vaikais tiesiog pokalbiuose. Rekomenduoju paskaityyi. Labai lengvai skaitosi. Arba čia mane taip įtraukė 🙂

Keletas aprašytų užsiėmimų:

MUZIKA

Su muzika mes visai smagiai bendraujam. Kartą į savaitę turime tokią teorinę pamoką (aš ją taip vadinu), kurioje susipažįstame su solfedžio pradmenimis, muzikos stiliais, instrumentais. Tokia labiau stebējimo pamoka, su dainavimu ir ritmika, bet be instrumento. Naudojama medźiaga jau dalinausi lapkričio mėnesį, tad nesikartosiu. 

Kita pamoka labiau praktinè ir laisvesnė. Dukra lanko muzikos mokyklą, tai ji kaźkuo pasidalina, sūnus pianinu groja, mokosi skaityti iš natų, kuria melodijas ir pan. Nieko labai rimto. Kompiuteryje paźaidžia programėlėje www.dudorius.lt (natoms ir ritmui, nėra labai intergktyvi, tokia paprasta 🙂 ). 

Penktadieniais pas mus tokia meno diena, tai ryte kol dar vaikai pusryčiauja, aš skaitau apie kompozitorių, muzikos tèvą J. S. Bach’ą. Čia toks naujas bandymas integruoti Charlotte Mason 🙂 Tai viena iš gyvųjų knygų (living books) apie Bacho dieną, gyvenimą. Deja, ji anglų kalba, tad tenka pasinaudoti vertėju, bet tos kelios pamokos įnešė dar kitokı aspalvį. Planuoju skaityti apie šı kompozitorių kelis mènesius, tad namuose kartais  ,,nekaltai” groja jo muzika. Knygą ir garso įrašus įsgyjau https://simplycharlottemason.com/store/music-study-with-the-masters-bach/.

Nepaminėjau, bet ir taip suprantama, kad kai namuose esama muzikos instrumentų ir jais leidžiama naudotis vaikams – didelė tikimybė, kad jie paims juos į rankas ir … ieškos. Tai turbūt pats stipriausias įrankis 🙂 tereikia parūpinti kokią knygą šalia su natomis (dėl bendro žinojimo). Vaikai mato – klausia, domisi, bando.

PAPILDOMA INFORMACIJA

Šį mėnesį ramybės nedavė kelios temos:

• Žinių patikrinimas mokykloje;
• Ugdymo forma, atitinkanti mūsų šeimos vertybes ir kartu Lietuvos UŠ įstatymą;
• Kas visgi turėtų būti svarbiausia ugdant bei auklėjant vaikus, kas toji ašis, kuri laikytų mus teisinga kryptimi.

ŽINIŲ PATIKRINIMAS MOKYKLOJE

Mums nebuvo pirmieji metai, kai vykome į mokyklą. Vaikas visiškai nesijaudino, jeigu kyla klausimas dėl to 🙂 Aš pati labiau nerimavau kaip sugebės susikaupti, suvokti ir pan.. Juk namuose būna dienų, kai vaikas tiesiog negali įveikti savęs, o kitomis dienomis – tik duok. Meldžiau, kad tik ta diena būtų ta geroji :)))) Bet čia toks mamiškas jaudulys, kuri kiekviena mama patiria, kai vaikas kaip ir išeina truputį iš savo komforto zonos. Tu nori jį stumtelėti tiek, kiek jis pajėgs susidoroti.

Jeigu kam aktualu, tai Kardokų gamtos akademijoje beveik visų dalykų testai atliekami namuose (~per dvi savaites), tik lietuvių kalbos ir matematikos reikia atvykti atlikti mokykloje. Tai iš patirties galiu tik pasidalinti, jog nereikėtų palikti testų paskutinioms dienoms. Nors apimtis nebuvo labai didelė, bet kažkaip tas laikas taip susitraukia per tas dvi savaites, kad atrodo nebegali papildomai nieko veikti 🙂 Tikiuosi, kad tai tik mūsų šeimos tokia patirtis, bet jeigu yra ir daugiau panašaus kirpimo šeimų, žinokite, kad geriau turėti laisvo laiko pabaigoje, negu paskutinėm dienom spausti vaiką įsijausti į muziką, piešti ką jaučia ir pan.. Nepageidaujamas stresas apsigyvens ir gali sukelti nemalonių potyrių, o iš esmės tokie testai tai tarsi užduočių lapai, kuriuos ir taip kartais darome.

UGDYMO FORMA

Po gerų ilgų atostogų manyje ėmė kirbėti klausimas, o kaip ugdyti vaiką pagal savo pasirinktą stilių, jeigu po pusės metų vaikas visiek testuojamas pagal standartinius testus? Pavyzdžiui, aš garantuoju, kad vaikas geriau suvoktų lietuvių kalbos gramatiką, jeigu ją mokytųsi nuo 5 klasės, jis sąmoningesnis ir pan. Arba rašymas. Gerai, jog mes žaidžiame rašytojus, kuriame istorijas, bet realiai programa jau kone antroje klasėje prašo vaiko parašyti istorijas, remiantis skaitytais kūriniais ir savo, kaip antroko, patirtimi. Kuo toliau gilinausi į šį klausimą, tuo labiau supratau, kad reikės ieškoti būdo patenkinti abi puses, galbūt reikės išmokti priimti kritiką ir dar stipriau laikytis savojo plano, kuris yra suteikti vaikui reikiamą ugdymą, kad jis augtų ne tik atitikdamas standartinius reikalavimus, bet ir iš tiesų įgytų gilų supratimą bei meilę mokymuisi apskritai. Charlotte Mason požiūriu, ugdymas nėra skubėjimas ar lenktynės su programa, o kryptingas ir tvirtai pagrįstas procesas, kuriame svarbu atsižvelgti į vaiko vystymosi etapus, natūralų smalsumą ir gebėjimą savarankiškai atrasti žinias. Todėl aš tikiu, kad, nepaisant standartinių testų spaudimo, verta laikytis tokio mokymo metodo, kuris leidžia vaikui ne tik išmokti, bet ir patirti mokymosi džiaugsmą.

Suprantu, kad tam tikri ugdymo sistemos reikalavimai pareikalaus anksčiau įtvirtinti tam tikrus įgūdžius, tačiau vietoj mechaninio jų diegimo galima ieškoti būdų, kaip pateikti mokymąsi gyvai, prasmingai ir natūraliai. Jei reikia kurti rašinius – tegul jie kyla iš tikrų patirčių ir vaiko minčių, o ne iš griežtų rėmų. Jei matematikos uždaviniai tampa per daug formaliais – kodėl gi jų nepaversti smagiais galvosūkiais ar realiomis situacijomis, kuriose skaičiavimas įgyja prasmę? Jei istorija atrodo vien tik sausos datos – verta rinktis gerus pasakojimus, kurie atveria praeitį kaip gyvą ir įdomų pasaulį.

Svarbiausia – pasitikėti procesu ir atminti, kad vaiko ugdymas yra ne tik apie atitikimą standartams, bet apie jo augimą kaip mąstančios, kūrybingos, smalsios asmenybės. Tad mano tikslas – suderinti oficialius reikalavimus su tikruoju mokymosi džiaugsmu, nebijoti ieškoti savo kelio ir prisiminti, kad geriausi rezultatai gimsta tada, kai mokymasis tampa ne prievole, o gyvenimo dalimi.

KAS TOJI AŠIS?

Po visų atostogų, testų buvo labai sunku išlaikyti tą patį ritmą, kokį turėjome iki švenčių. Aš nieko nekeičiau, tas pats lapelis tebekabėjo ant lentos, su mūsų pamokomis, tačiau pasikeitėme mes visi. Ir tai reikalavo įnešti pokyčių ir į mūsų ugdymo procesą. Kai pajaučiu, jog nežinau kur eiti, tada aš paimu savo mėgiamas knygas. Kai žinau kokio rezultato siekiu – tada man aiškiau kokių priemonių reikia.

Jaučiu pareigą tuo pasidalinti su jumis. Man visada atrodė, kam rašyti apie tai, ką jau kartą rašiau. Bet pasirodo mus aplanko kažkokie vidiniai persitvarkymai, tad skaitytas tekstas atrodo tarsi pirmą kartą matomas. Idėjos, kurioms tarsi gyvenome apdulka, apauga kitomis idėjomis.

Man problema buvo tai, jog pajutau, kad mėnuo visiško disbalanso, savotiško šventinio chaoso, vizitų, ligos atnešė mums savas pasekmes. Ėmė gęsti šeimos bendrumo dvasia, sumažėjo patyriminių dalykų ne tik pamokų metu, bet ir gyvenime. Ėmėme visi suktis kaip robotai pagal savo tvarkarašius, pilni priekaištų kitiems, jeigu kas trugdo įgyvendinti planus ir pan. Supratau, kad toks ritmas visiškai nesiderina su tuo, kaip noriu auginti ir ugdyti savo vaikus. Juk tikrasis mokymasis nėra vien užduočių atlikimas ar plano vykdymas – tai gyvenimas, kuriame svarbu išlaikyti ryšį, smalsumą, džiaugsmą ir kartu patiriamą atradimo džiaugsmą. Pajutau, kad be lankstumo ir tikro buvimo kartu, net geriausi planai tampa tik tuščiais darbų sąrašais. Supratau, kad reikia sustoti, pergalvoti ir grąžinti tai, kas svarbiausia – šeimos bendrumo dvasią, natūralų mokymąsi ir tikrą gyvenimo pilnatvę, kuri nepasiduoda vien formaliems tikslams, bet puoselėja tai, kas iš tikrųjų vertinga.

Beieškodama kaip čia viską sutvarkyti, užrašuose radau žodžius: ,,Kai nežinai ką daryti, visada, v i s a d a, visada rinkis tai, kas suartins kitus ir tave su kitais. Tai gamtos dėsnis”.

Ėmiau galvoti apie vaikus, ugdymą, šeimą… Ir pirmosios mintys buvo: ,,Rimtai, velniop tas žinias, ir tą mažiuką mano pasaulėlį, kuris nori tobulumo visur visame. Juk svarbiausia visų emocinė, dvasinė būsena. Kokia prasmė pilti, kad ir geriausią gėrimą į puodelį su uždengtu dangčiu.” Supratau, kad turiu padėti vaikams atrasti vidinę ramybę, saugumo jausmą ir ryšį su mumis, nes tik tada jie bus pasirengę priimti žinias. Vystymasis vyksta tik per tinkamus tarpusavio ryšius – jei žmonės suartėja, jie tampa atviri naujam suvokimui, naujai išminčiai. Supratau, kad pirmiausia turiu kurti tokią atmosferą, kurioje vaikai jaustųsi priimti, girdimi ir suprasti. Tik tada jie iš tikrųjų galės augti – ne tik akademiškai, bet ir kaip žmonės.

Pradėjau ieškoti būdų, kaip mūsų kasdienybėje daugiau dėmesio skirti bendrystei, šiltiems pokalbiams, tarpusavio palaikymui. Ryte ėmėme ilgiaus skaityti kartu, piešti. Dieną pradėti nuo padėkos, pokalbių, kurie įkvėpia gerai dienai. Priminiau sau, kad mūsų pamokos neturi būti tiesiog žinių perdavimas – jos gali būti kelias į vienas kito supratimą ir augimą kartu. Juk kai vaikas jaučiasi mylimas ir saugus, jis natūraliai ima domėtis, tyrinėti ir įsisavinti tai, kas jam svarbu. Taigi, dar kartą įsitikinau – pirmiausia ryšys, o tik tada viskas kita.

Ir labai didžiuojuosi savimi. Dar kartą įsitikinau, kad tie žodžiai sąsiuvinyje buvo teisingi. Iš kitos pusės nuliūdino tai, jog visgi, pasaulis verčia gerokai pakovoti už tas vertybes. Bet gal ta kova ir sutiprina tą malonumą, kurį jauti laimėjusi?

Galbūt šie įrašai papildys šias temas:

VISUOMENINIS UGDYMAS

Neplanuotai likimas papokštavo ir navigacija, turėjusi mus nuvesti į Čiurlionio meno galeriją, atvedė mus į Kauno paveikslų galeriją, kurioje eksponuojama paroda ,,Pasaka. Vėlyvojo sovietmečio laikotarpis”.

Kiekvienas pasiėmėme iš tos parodos skirtingai. Man pačiai buvo keistai viskas… Iš vienos pusės senos vaikystės prisiminimai, iš kitos – supratau kaip mūsų vaikams tai tolima ir nelabai suvokiama.

Įspūdis mano buvo toks truputį slogus.. Gal, kad daugumoje patalpų tau į nugarą alsuoja galerijos darbuotojai, net vietose, skirtose vaikams liesti, kurti stiklo vitražus buvome varstomi griežtu darbuotojos žvilgsniu, kad norėjosi bėgti iš ten. Tačiau ugdymo prasme, kaźkiek pavyko perduoti vaikams tą didźiulį mechanizmą, kuris nuo pat kūdikystès įtraukia tave į jų kuriamą sistemą.

Dar grįžę namo kelias pamokas kalbėjome kas tai per laikotarpis ir pan. Kažkaip čia natūraliai įsipaišė ir Sausio 13-oji.

Nepaisant šios temos, susipažinome su miesto, šalies valdymu, kokias funkcijas atlieka miesto meras. Tai įdomu, ypatingai, kai teko spręsti užduotis kartu su meru fiziškai būrelyje 🙂