AUKLĖJIMO MENAS | TARP LAISVĖS, ATSAKOMYBĖS IR MEILĖS

Kaip mama, dažnai susiduriu su klausimais: ,,Kiek laisvės turėtume suteikti savo vaikams? Kur yra ta riba tarp leidimo jiems tyrinėti savo nepriklausomybę, klysti ir mokytis atsakomybės bei įsikišimo kaip už vaiką atsakingo žmogaus?” Ši dilema kone kasdien pasireiškia mūsų gyvenime įvairiose srityse ir reikalauja sprendimų, kantrybės ir daug savistabos.

Rašant šia tema, prieš akis išniro prisiminimas, anądien gatvėje prasilenkiau su mama ir dukra. Mergaitė, gal šešerių ar septynerių, verkė, nes nenorėjo eiti į fortepijono pamoką, o mama nuolat kartojo: „Tai ką darysi? Tau reikia išspręsti šią problemą. Turi nuspręsti, ką darysi. Ar eisi į pamoką, ar ne?“ O mergaitė dar labiau pravirko, sakydama: „Aš nežinau. Aš nežinau, ką daryti.”

Viena akimi stebėjau jas, o kita – save.  Kiek kartų esu pasielgusi panašiai? Tikrai ne vieną. Galbūt ne tokiu pačiu būdu, bet esu atsidūrusi situacijose, kai perleidau sprendimo naštą vaikui, tikėdamasi, kad jis ,,susiprotės” ir pasielgs teisingai (kad ir ką tai reikštų). Tokios mintys privertė mane susimąstyti: kaip ir kada padėti vaikui mokytis spręsti problemas savarankiškai, o kada spręsti pačiai ir leisti vaikui matyti mano pavyzdį. 

Nesumeluosiu, kad norisi būti kiek įmanoma gerais tėvais. Tačiau siekiant šio idealo lengva nepastebėti to, kas vyksta čia ir dabar. Tuo tėvystė ir nuostabi, jog ji moko lankstumo, pamatyti kito žmogaus perspektyvą, išsikelti auklėjimo ideologiją ir pagal visa tai priimti sprendimus. Kitu atveju – mes tik išsekę tėvai, sklendatys ore su viltimi, kad gyvenimas išmokys mūsų vaikus gyventi. Tikiu, kad ir išmokys, tik klausimas ar su tokia meile ir rūpesčiu, kaip galėtų būtent tam sutverti tėvai? 


Auklėjimas turi padėti vaikui jaustis laisvam gamtos dėsnių pasaulyje. Ne laisvam daryti ką jis nori ir gyventi savo norų vergovėje, o būti laisvam nuo pačio savęs, nuo nevaldomų impulsų, nuo nesuvoktų situacijų ir leisti mėgautis gyvenimu tinkamai. Ir turime apie 20 metų juos tam paruošti. 


Kilus bet kokiam klausimui (auklėjimo tema) aš visada grąžinu save į pradžių pradžią – kaip gimsta, kodėl gimsta žmogus ir kokį vaidmenį atlieka tėvai. Tai man leidžia neautralizuoti manąjį ,,Aš” ir nusileisti į mano ir vaikų bendrą pasaulį. Tada vėl atgimsta noras lydėti vaikus per gyvenimą, savo pavyzdžiu rodyti jiems kaip mes elgiamės, kodėl. Auklėti.  Ir tokiu būdu sukurti tam tikrus šablonus jų atmintyje ir širdyje, jog stresinėje situacijoje jie žinotų kaip elgtis, jog pasekmės ateityje jiems nepridararytų sunkumų.

Priešingu atveju, vaikas elgsis spontaniškai, turbūt 99 kartus iš 100 netinkamai, juk ką gali nuspręsti vaikas, kuris nesuvokia kokioje didelėje sistemoje gyvena, kaip jo sprendimai įtakos jo paties sekančią būseną ir pan.. Jau nekalbant apie tai, kad vaikas neturi tos didžiulės patirties, kokią turiu aš ir gebu nujausti būsimus pavojus. Vaikas nežino, kad po veiksmo bus ir pasėkmės, vaikas nežino, kas jo laukia ,,užaugus”, kokių pagrindinių įrankių jam reikia norint išgyventi moderniame pasaulyje. To turiu išmokyti aš, jo mama. Nesitikėti, jog jis įgaus šias žinias iš savęs…


Pagrindinę mintį išreikščiau taip: ką ir kur vaikas geba arba turėtų gebėti pagal savo brandos lygį padaryti/ atlikti – aš prašau jo tai atlikti, o tai, su kuo jis dar niekada nesusidūrė mes bandome spręsti kartu. 

Pastaruoju laiku padeda principas 1-2-3. 

  • 1- Įvardijame problemą (kartais vaikas negali įvardyti, nes priežasts gali būti, jog trūksta miego, netinkamas maistas, trūksta ryšio su mama ir pan.); 
  • 2- Kalbame apie tai, o kaip norėtume, kad būtų;
  • 3- Leidžiame sau svajoti kaip pasiekti norimos būsenos.

Skamba labai gražiai. Tad skubu prisipažinti, kad pokalbiai nebūna tokie ,,prie arbatos” tipo. Audros, ašaros, atvirumas, bet galiausiai, jeigu mums pavyksta išgirsti vieniems kitus – apsilanko begalinis džiaugsmas ir jausmas, jog nėra didesnės dovanos kaip tai, jog turime vieni kitus. 

Nežinau kaip vaikai, bet aš visada pagalvoju: ,,vaje… viena jau būčiau prapuolusi savyje…”. 


Tai veikia mums, nebūtinai tai veiks ir kitiems. Bet garantuoju, kad bandymas ne tik ,,išplaukti” iš situacijos, bet ugdyti vaiko gebėjimą joje kurį laiką išsilaikyti ir tada atrasti kryptį – tikrai atneš daug laimingų, savimi pelnytai patenkintų veidų. O mes būsim šalia ir su pasididžiavimu linktelėsim galvą ar mirktelėsim akį 🙂