Žmogus jaučia neteisybę dėl liūto, laikomo nelaisvėje prieštaraujant jo prigimčiai. jaučia neteisybę dėl šunų ir kačių veisimo tik dėl išvaizdos, sukeliant sveikatos problemų. jaučia neteisybę ir dėl genetiškai modifikuoto maisto, nes tai prieštarauja natūraliai evoliucijai ir biologinei įvairovei. O ar yra dar vienas žmogus, kuris jaustų neteisybę, kalbant apie moters santykį su šeima ir jos savirealizaciją moderniame pasaulyje?
Aš turbūt jau šimtus kartų įsitikinau, kad neįmanoma pabėgti nuo gamtos dėsnių, kurie vysto visą, kas supa iki reikiamos formos. Mokėmės apie mūsų planetos sukūrimą, gyvybės atsiradimą – tai tik parodo, kokie nuostabūs ir negailestingi yra gamtos dėsniai.
O moteris čia prie ko? Mes nesame gamtos išimtis.
Moters gyvenime vyksta tokie dramatiški ir kardinalūs pasikeitimai, kad neįmanoma to nepastebėti. Juolab, neaptarti jų ir nebandyti prisijaukinti. Matau tai, kaip vieną svarbiausių temų pokalbiui su jumis.
Pradėsiu nuo klausimo ,,Kaip anksčiau gyveno moteris?”. Kol kiekvienuose namuose nebuvo robotų pagalbininkų, moteris visus buities darbus atlikti turėdavo pati. Jai nebuvo nei laiko, nei didelio noro išeiti iš namų. Tai buvo jos visas pasaulis. Ir tikslas, atrodė, pasirūpinti, jog tiek vaikai, tiek vyras turėtų namus. Tuo tarpu vyrai, nuo ryto iki vakaro plušo, dirbo, jog galėtų išlaikyti šeimą. Vaikai mokėsi visko iš tėvų. Visi suprato, jog toks yra gyvenimas. Ir taip iš karto į kartą iki kol… pas mus atsirado technologijos: skalbimo mašinos, prekybos centrai, mikrobangų krosnelės ir t.t.. Besivystant technologijoms, pasikeitė ir buitis, pakito tėvų ir vaikų santykis: sūnūs nebesimokė tėvų amato, mergaitės – rankdarbių, maisto ruošybos ir pan. Viso to šiandien nebėra. Technologijos suvaidino ženklų vaidmenį mūsų gyvenime – mes nustojome būti šeima. Moteris atitolo nuo šeimyniško gyvenimo būdo. Metams bėgant moteris nesijaučia taip stipriai įpareigota rūpintis šeima, ji ima vis labiau rūpintis savo pragyvenimo šaltiniu pati. Jeigu jau gauti pajamų – vadinasi reikia gauti daug. Toks siekis pakeičia moters statusą šeimoje ir ji nebėra tik namų šeimininkė ir tai įtakoja jos požiūrį į vyrą, vaikus, save. Moteris mato platesnį pasaulį, ji palieka namus, ji tampa lygi vyrui ir reikalauja tokių pat sąlygų. Per pastaruosius šimtą metų mes nubėgome tokią ilgą distanciją ir dabar klausiame viena kitos ,,O kas mes esame iš tikrųjų? Kur mūsų finišas? Kas mūsų finišas?”.
Moteris, iš prigimties, tarsi laiko šeimą ir visuomenę kartu, nes ji turi tokią natūralią savybę. Turbūt ne kartą pastebėjote, kad moteris palaiko ryšius su giminaičiais, net kartais ir vyrui primena susisiekti su jo draugais. Vyrams nebūdinga puoselèti ryšius šeimoje.
Moters supergalia – apjungti žmones. Gyvenimas iš jos reikalauja palaikyti ryšius artimiausiuose žmonių ratuose. Ir tik atlikusi tą funkciją ji jausis gerai. Nebūtinai tai jos asmeninę šeima.
Štai kodėl aš jaučiu neteisybę, kad tokia neįkainojama moters natūrali savybė – rūpintis kažkuo daugiau, negu jos asmeninis interesas – yra apklojamas milijonu sluoksnių iškreiptų vertybių, kurios galiausiai moterį priveda prie tuštumos, nuovargio, depresijos.
Moteriai šeima – tai vienas svarbiausių jos gamyklinių parametrų. Juk galime maitinti liūtą salotomis ir apsimesti, kad jis vegetaras? Bet kažkada jis pratrūks. Moteris sutverta šeimai. Ji – namų dvasinės atmosferos kūrėja ir kol aplinkui ją vyrauja chaosas, emocinis disbalansas – ji niekada nesijaus gerai nei darbe, nei namuose, nei kitame pasaulio kampe. Jautri, sąmoninga moteris jaučia, kad nuo jos priklauso visos šeimos gerovė.
Dar prieš sužinant šią informaciją aš buvau bejėgė kažką padaryti, pasipriešinti. Privalėjau tiesiog vykdyti savo vaidmenį: susituokti, auginti vaikus pagal savo suvokimą, nes neturėjau kitokių žinių. Bet šiandien aš labai aiškiai matau rytojaus moters vaizdinį – ateities moteris yra šeimos centras, ji mokosi kaip sąmoningai organizuoti namus, kaip įtraukti į šį ugdymosi procesą vyrą ir vaikus. Nors esu dar tik kelyje link šio tikslo, bet jau dabar jaučiu, kad tai labai stiprus mano savirealizacijos aspektas. Ir geros savijautos paslaptis 🙂
Kas mane nuramina ir kartu žavi yra tai, kad nereikia savęs versti būti tobulai. Kai tau svarbiausia tampa asmeninis tobulėjimas, vaikų tinkamas auklėjimas, vyro palaikymas – tada atsiranda vidinis pojūtis, kad esu gyva, turiu energijos, motyvacijos.
Iš išorės mūsų šeima gal ir nieko nesiskiria nuo šeimos, kokią įsivaizdavau anksčiau, bet iš tikro aš, kartu su vyru, kuriame naujos kokybės šeimą, kurios pagrindinė užduotis suvokti ryšio tarp žmonių pagrindus ir vis nukreipti juos teigiama linkme.
O tokiam kilniam tikslui reikia nemažai energijos, kurios ir šeima ne visada gali suteikti. Tikiu, kad jeigu moteris šiandien ir neturi šeimos, gal ir nenori, tai nestabdo naudoti savo supergalią rūpinantis artimais žmonèmis.
P.S. Moters pilnatvės jausmui kurti reikia neapleisti ir kitų esminių jos gyvenimo sričių, apie jas po vieną kituose įrašuose.
