Ar jums kartais nebūna taip, kad aiškiai matai ir žinai vieną, bet kažkokia vidinė jėga sunkiai nori tai priimti?
Man taip būna su vaikų peštynėmis.
Ne kartą girdėjau, jog vaikai peštynių pagalba jaučia vienas kitą. Reikia leisti jiems augti laisvai aiškinantis ir kuriant santykius.
Bet taip sunku tą padaryti. Nežinau ar čia auklėjimas, ar kažkokia visuomenės formuojama nuomonė, ar prigimtis, bet kilus konfliktui tarp vaikų, iškart norisi sustabdyti, nuraminti ir pan. Dar blogiau, norisi padaryti ,,tvarką”, nubausti stipresnį, mažesnį paguosti. Iš vieno paimti žaislą – paduoti kitam. Įlįsdami tarp vaikų iš tikro mes dar labiau skatiname neapykantą tarp jų, kartu parodome nepagarbą su savo ,,tiesa” jiems kaip asmenybėms.
Mums natūraliai norisi harmonijos ir ramybės.. visada ir visur. Bet to negalėtume pamatyti be chaoso.
Net ir žvenlgiant pagal gamtoje egzistuojančias sistemas, vaikai yra mažiau nutolę nuo gamtos, jie ir elgiasi taip kaip gamtoje: kačiukai pešasi, kandžiojasi, bet paskui vėl draugauja. Jie taip ugdo bendravimo įgūdžius, mokosi ir kartu stiprėja kaip gauja. O mes, tėvai, pasąmoningai galvojame, jog esame aukščiau gamtos, protingesni ir žinom kas teisinga. Tad darome tvarką.
Gerai pažvelgus į bet kokį reiškinį gamtoje, tikrai atrasime dvi prieštaringas puses. Pavyzdžiui, santykiuose tarp vyro ir moters – nėra jokio ryšio, jeigu nėra prieštaravimų. Turi būti tos ,,peštynės” tam, kad galėtų megztis tikras ryšys, kuris statomas būtent vis pasirenkant bendrumą, draugystę, rūpestį kitu, o ne savo ,,tiesą”, savo asmeninį interesą.
Taip ir su vaikais, stengiuosi palikti jiems pakankamai vietos patiems pajausti tuos skirtumus, kai tik ima, reikalauja, puola ir kai geba draugauti, dalintis, duoti.
Mano siekis neriboti vaikų narūralios peigimties per jėgą, verčiau auklėti ir parodyti vaikams, kad visada laimime jeigu duodame kitam, priešingu atveju liekame tušti, vieniši, nelaimingi.
Mes gyvename pasaulyje, kuriame daug aštrių kampų. Ir peštynės mums atrodo kažkas neigiamo. Bet bent šeimoje turime galimybę ugdyti kitokį suvokimą: nesutarimai, peštynės veda mus prie supratimo, stipresnio ryšio. Be prieštaravimų negalėtume mėgautis draugyste, meile.
Ir ne kartą įsitikinau, kad tai tiesa. Su kiekvienu pasiginčyjimu jie vis labiau įveikia patys save, nes jau pajuto kaip gera turėti kažką artimo, kai sugeba išjungti kovos rėžimą.
Mokytis ir mokytis dar man kaip leisti viskam egzistuoti taip, kaip suplanuota, kaip turi būti, o ne taip, kaip noriu aš 🙂