Dauguma vaikų pažįsta užduotis – „padaryk“, „nupiešk“, „užpildyk“. Tačiau projektas – visai kas kita. Jis reikalauja smalsumo, tyrimo, pasirinkimo ir savarankiško sprendimo.
Man ir pačiai ne visada pavyksta išlaikyti projekto rėmus ugdymo šeimoje procese. Vadovėliai ir kartais vidininė baimė pasinaudoja nuovargiu ir nutempia nuo įdomaus, praktiško mokymosi. Bet, džiaugiuosi, kad per visus metus išmoksti būti stabilesnis. Jeigu pirmaisiais metais jautėsi lėkimas nuo labai kūrybiško mokymosi iki visiškai, mokyklos užduoti ritmo, Tai ketvirtais metais jau jaučiuosi daug užtikrinčiau suvokdama vaikų poreikius, legviau pajaučių jų charakterių pokyčius. Kartą vienas mokyklinių vadovėlių autorius man pasakė: ,,Kas mokosi gamtos mokslų iš vadovėlio? Reikia praktynio mokymosi”.
Kai vaikai buvo gerokai mažesni, labai susižavėjau pjektine veikla grįstu mokymusi. Tačiau tuomet, vaikai buvo nepakankamai subrendę tokiam dalykui. Įpusėjus vasarai, sūnus vis labiau man atsiskleidžia kaip potencialus projektų generatorius ir, tikiuosi, įgyvendintojas.
Kadangi vis gaunu vaikų prašymus pradėti mokymosi metus, tai nutariau paeksperimentuoti ir lengvu žingsniu ,,pripratinti” sūnų prie projektinio požiūrio į temas.
Kas skiria užduotį nuo projekto?
Užduotis – tai konkretus nurodymas su aiškiu rezultatu.
Pvz.: „Surink 5 sėklas ir nupiešk jas.“
Projektas – tai vaiko paties pasirinktas tyrinėjimo kelias, kuriame jis:
✔️ Formuluoja klausimą
✔️ Randa būdus tyrimui
✔️ Renka duomenis ir stebi pokyčius
✔️ Pats pasirenka, kaip pristatyti savo atradimus
Pagrindinis tikslas: ne užbaigti tobulą projektą, o išgyventi patirtį, kad projektas = įdomus, savarankiškas, kūrybiškas kelias.
Tai pradžia: žaidybinė, atpalaiduojanti, motyvuojanti.
Puikiai suvokiu, jog nepavyks mūsų atveju visuose srityse taikyti PBL (prject-based learning), tačiau gamtos mokslams labai labai tikiuosi. Beje, norintiems daugiau sužinoti kas tai yra, rekomenduoju Lori McWilliam Pickert knygą ,,Project-Based Homeschooling: Mentoring Self-Directed Learners”.
Tai viena iš pagrindinių knygų apie projektinį mokymąsi namuose, orientuotą į vaikų savarankiškumo ugdymą, ilgalaikių projektų palaikymą, tyrinėjimo kultūros kūrimą namuose ir tėvų ar mentorių vaidmenį – ne vadovauti, o palaikyti.
Knygoje pabrėžiama, kad vaikas yra tyrinėtojas: jis pasirenka, ką tirti, o suaugusieji padeda išlaikyti susidomėjimą – skatindami gilintis, ieškoti, reflektuoti. Namų aplinka tampa tyrinėjimo erdve, o ne tik mokymo vieta. Tėvų vaidmuo nėra perduoti žinias, bet užduoti klausimus, klausytis, skatinti, padėti struktūrizuoti procesą, bet jo nevaldyti. Tokiu būdu mokymasis tampa gilus, pagrįstas tikra patirtimi – ne „padarei ir pamiršai“, o gyvai išgyventas, su asmeniniu ryšiu.
Svarbiausios idėjos, kurias galima pritaikyti savo šeimos mokyme: pradėti nuo vaiko klausimo, o ne nuo pamokos plano; projektas nėra veikla vienai popietei, o tyrimo kelias; dokumentavimas (per nuotraukas, pasakojimą, užrašus) padeda vaikui mąstyti ir augti; tėvai kuria kultūrą, kurioje klausimai yra vertybė, o nežinojimas – ne trūkumas, o kelio pradžia.
Mes ugdome 3 metų benriuką, 7 metų mergaitę ir 10 metų vaikinuką. Tai pasidariau keletą svarbiausių momentų:
Pagrindiniai principai pagal vaikų amžių:
3 metų vaikas
- Šiame amžiuje svarbiausia: laisvas žaidimas, tyrinėjimas per pojūčius.
- Tu stebi, kas jį traukia, ir sudarai sąlygas tyrinėti giliau (pvz., mėgsta pilstyti – įrenki pilstymo stotelę su įvairiais indais).
- Svarbu leisti laiką kartu, nekontroliuojant proceso. Klausimas nėra „ką padarei“, o „ką pastebėjai?“ ar „kaip jautėsi tavo rankytės?“.
7 metų vaikas
- Šis vaikas jau gali laikyti temą kelias dienas ar savaites.
- Padedi jam formuluoti klausimus: „Ką norėtum sužinoti apie tai?“
- Padedi planuoti: „Ką turėtume padaryti, kad tai išsiaiškintume?“
- Padedi dokumentuoti – per piešinį, pasakojimą, nuotraukas, lipdukus.
- Čia tu padedi struktūruoti, bet ne vadovauji.
10 metų vaikas
- Jis jau gali: išsikelti temą, tyrinėti, rinkti informaciją, eksperimentuoti, kurti ir pristatyti.
- Svarbu suteikti laiko – kad tema galėtų augti.
- Gali pasitikėti, kad jis pasirinks kryptį, bet tavo klausimai jam padeda gilinti mintį.
- Reikia padėti planavime: „Kaip norėtum pristatyti tai, ką sužinojai?“
- Jis jau gali vesti „tikrą projektą“ – pvz., tirti vabzdžių elgesį, auginti, kurti, net mokyti kitus.
Mano vaidmuo yra būti mentore, o ne kontroliere – tai reiškia, kad aš užduodu klausimus, bet neduodu visų atsakymų. Aš padedu vaikui susiplanuoti laiką ir veiksmus, bet jo nespaudžiu. Padedu dokumentuoti procesą, nes dokumentavimas moko vaiką mąstyti apie tai, ką jis daro. Taip pat saugau tyrinėjimui skirtą laiką nuo išorinių trikdžių – tai svarbu. Pradedu nuo stebėjimo: kas traukia kiekvieną mano vaiką, palaikau jų domėjimąsi, net jei man pačiai tai atrodo „neįdomu“ ar „keista“, leidžiu pradėti nuo mažo klausimo ir siūlau vietą – „projekto lentyną“ ar kampelį, kur jie gali laikyti savo tyrinėjimo daiktus, užrašus, piešinius ar radinius.
Kaip jau minėjau, tai mūsų visų pirmieji bandymai, tačiau visa širdimi jaučių, jog toks priėjimas prie mokomųjų dalykų paliktų vaikuose ne tik daugiau supratimo kaip ir kodėl gyvename, bet kartu ugdytų ir asmenybę.
Nuo ko pradėjome?
O pradėjome nuo klausimo „Ką norėčiau tyrinėti gamtoje?“
Nebuvo lengva užduotis, vaikai nežinojo nuo ko pradėti. Pateikiau keletą pavyzdžių: „Norėtum tyrinėti tai, kas juda, ar tai, kas skleidžia garsą?“
„Tave labiau domina vabalai, augalai ar akmenys?“ Sūnus pasirinko augmeniją (sėklas), o dukra – kvapus.
Galima pasiūlyti vaikui išsakyti savo mintis garsiai, nes kai kuriems vaikams rašyti mintis sunku; galima piešti, klijuoti…
SĖKLŲ TYRINĖTOJAS
Vaikui buvo įdomu kaip galima padauginti mūsų gėles – pasirinko rinkti įvairių augalų sėklas iš mūsų gėlyno. Jis:
– ieškojo ir rinko jas;
– klijavo ir ženklino pavadinimus popieriaus lape;
– uždavė klausimus: Kaip sėkla žino kada laikas dygti? Ar visos sėklos dygsta? Kaip jos keliauja? Kur jas rasti?
KVAPŲ KELIONĖ
Mūsų tyrinėjimo priemonė buvo… nosis!
Dukra pasirinko skirtingus augalus iš sodo: skynė jų žiedus ir uostė – vieną po kito, užsimerkus, susikaupus, kaip tikra kvapų tyrinėtoja.
Kvapas – stiprus pojūtis. Jis kelia atsiminimus, jausmus, vaizdus. Dukra kūrė asociacijas:
- „Levanda man primena vanilę“
- „Melisa – kaip citrininė arbata pernai vasarą“…
Tai nebuvo paprasta užduotis. Tai buvo pojūčių projektas, per kurį vaikas:
- rinkosi, kokius augalus tirti,
- pasitelkė savo kūno pojūčius,
- kūrė vidinius ryšius tarp kvapų ir patirties,
- mokėsi apibūdinti, įvardyti, pasakoti.
Vėliau ji nupiešė savo „Kvapų žemėlapį“ – spalvingą, asmenišką ir labai prasmingą.
Kodėl man atrodo svarbu išbandyti save tyrinėtojo akimis?
Tyrinėtojo vaidmuo vaikui svarbus ne todėl, kad jis sužino daugiau faktų, bet todėl, kad per tyrinėjimą mokosi matyti save kaip pasaulio dalį. Kai vaikas stebi, klausia, uosto ar renkasi – jis įsitraukia visa savo esybe: kūnu, pojūčiais, emocijomis ir protu. Tai sukuria natūralų ryšį tarp jo ir to, ką jis tyrinėja. Tokiu būdu pažinimas tampa ne tik informacija, bet vidiniu pokyčiu – keičiasi vaiko santykis su pasauliu. Svarbu yra tai, kad vaikas jaustųsi susijęs su tuo, ką veikia, o ne tik vykdytų nurodymus. Tyrinėjimas padeda ugdyti ne tik žinias, bet ir gebėjimą susitelkti, stebėti, kurti ryšius bei jausti atsakomybę už tai, ką pažįsta. Tai yra mokymasis per santykį – per gyvą, asmeninį pasaulio patyrimą.
Šis mažas, vasariškas projektas padėjo vaikui patirti, kad jis gali būti tyrinėtojas.
Jam suteikta erdvė ne tik „padaryti“, bet mąstyti, ieškoti, daryti sprendimus ir pasakoti apie tai pasauliui.
Būtent taip gimsta mokymasis iš vidaus, o ne dėl pažymio ar vertinimo.
