5 PRIEŽASTYS, KURIOS ,,KIŠA KOJĄ” VAIKŲ AUKLĖJIME

Nutariau parašyti apie dalykus, su kuriais tėvai susiduria kone kasdien ir kas jiems vaikų auklėjime neleidžia pasiekti norimų rezultatų. Kaip sakoma: ,,Norėjau geriau, o gavosi kaip visada”. Savo vaikams tėvai visada nori kaip geriau, bet visada įsipina kokia nors pašalinė priežastis ir źiūrėk, jau suki kita kryptimi. Kuo daugiau nukrypimų nuo auklėjimo vizijos, tuo sunkiau suvaldyti viską. Vaikai labai protingi sutvėrimai, kurių vidinė programa – gauti daugiau, darant mažiau. Juos domina rezultatas. Ir greitas. Todėl jie pasąmoningai kiekvienoje situacijoje ieško landų, kaip manipuliuoti tėvais ir gauti ko nori greičiausiu būdu. Galbūt įsivardydami sau tas landas, galėsime palaipsniui pasiekti norimų pokyčių ir tikslų, tinkamo tėvų ir vaikų santykio. Taigi, pradžiai svarbu žinoti su kuo turime reikalą.

NUOVARGIS

Gerai pažįstamas jausmas, kai nuovargis neleidžia normaliai mąstyti. Pavargusiais tėvais yra lengva manipuliuoti. Akivaizdu, kad kūnas reikalauja ar tai fizinio, ar emocinio poilsio, tad nelieka jėgų dar gilintis į auklėjimo subtilybes ar aiškintis konkrečius atvejus. Norisi greičiau išgyventi dieną. Natūralu, kad esant nuovargiui, atsiranda ir emocijų nestabilumas, jos ima viršų ir sunku priimti logiškus sprendimus. Vaikams atsiveria neribotos galimybės. Tai kodėl jiems tuo nepasinaudojus?

Mane labai stipriai įkvėpė žodžiai (niekaip negaliu prisiminti kur skaičiau): ,,Norite būti geras pavyzdys vaikams, geri tėvai? Taip. Kas trugdo? Nuolatinis nuovargis. Tada turite padaryti taip, kad jūsų kūnas gautų reikiamą dozę poilsio. Jei ne dėl savęs, tai dėl vaikų. Planuokite savo laiką taip, kad poilsis būtų įtrauktas į jūsų dienotvarkę.”.

Toks požiūris iš tiesų leidžia nedaryti daugiau, negu gali. Net imi riboti minčių srautą, kad neapkrauti savęs bereikalingomis idėjomis. Ir tada atsiranda papildomo laiko ar tai nusnausti, ar knygą paskaityti, ar pasikalbėti su drauge. Gyvenimo tempas didelis, nežinau ar įmanoma kasdien trykšti energija, bet faktas, kad esame žmonės, kurie pavargę prarandame pusiausvyrą visomis prasmėmis.

KĄ PAGALVOS KITI

Labai plati ir gili tema, kurią palietus, dauguma pasako: ,,Aš tai nekreipiu dėmesio. Man nesvarbu. Esu stiprus žmogus. Turiu stiprią savo nuomonę.”. Galbūt. Bet statistika rodo, kad žmogus neišgyventų, jeigu būtų nepripažintas nė viename visuomenės rate. Tiesą pasakius, žmonės būtent dėl šios priežasties praranda gyvenimo džiaugsmą ir nusižudo. Psichologijoje irgi žmogus apibūdinamas kaip sociumo neatsiejama dalis, todėl natūralu, kad mums rūpi kas ką pamanys. Nebūtinai taikomės į visas visuomenės grupes, bet tikrai yra sluoksniai, su kuriais save asocijuojame, tad nenustygstantis vietoje, kaprizus rodantis ar versknys vaikas gali sugadinti reputaciją. Nesinori, kad kiti pamanytų, kad esu netikusi mama, kad nesuvaldau savo vaikų ar blogai juos auklėju.

Pamenu, kai restorane dukrai (3 metų) ištiko pykčio priepolis (angl. tantrum), tai su mumis kartu buvę žmonės vadino tai ,,ožiukais” ir dar ilgai perpasakojo kitiems kokie mūsų vaikai neišauklėti ir kaip iš viso drįstame su jais rodytis viešumoje. Dabar man tai juokinga, bet reikėjo daug metų praktikos, kol supratau, kad kiekvienas žmogus ieško sau komfortabilios būsenos. Tai rodiklis, pagal kurį žmones vertina kitus žmones.

Vieniems tylus vaikas gali atrodyti nesveikas, o kitam nesveikas yra judrus vaikas. Tikiu, kad šiuo klausimu tėvai turi užsiauginti stuburą ir nustoti ,,derinti” vaiką prie kiekvieno žmogaus. Tai neįmanoma! Net tas pats žmogus kas minutę keičia nuomonę.

Kai pavyksta viduje nustatyti vektorių ,,vaiko gerovė” kryptimi, tada nustoji mėtytis, leidi vaikams būti vaikais, kartu palaipsniui ieškai kur kokios ribos reikalingos, kad vaikas augtų sąmoningas ir pasiruošęs nuolat besikeičiančiui pasauliui.

Reikia labiau pasitikėti savimi! Mama su vaiku būna per parą 24 valandas, todėl ji žino ar nujaučia vaiką labiausiai, o atsitiktiniai žmonės mato vaizdą is šono vos kelias minutes. Neišvengsime fakto, kad giliai širdyje mums rūpi ką sako kiti, bet ant kortos pastatytas sėkmingas vaikų auklėjimas. Kartais viena kita nuolaida netinkamoje vietoje pakiša koją amžiams.

Vaikai – magnetofonai, kurie įrašinėja viską, tai gal verta sukti galvas ne ką pagalvos kiti, o ką pamatys mano vaikas?

NEBEŽINAU KĄ DARYTI

Vaikai labai greitai pajaučia, kad tėvai sumišę ir nežino kaip elgtis. O dar dažnu atveju mama su tėčiu neturi vieningos nuomonės. Žvelgiant į tendencijas, panašu, kad moterys, tapusios mamomis, turės tapti ir psichologėmis, ir pedagogėmis, gal net ir kokiomis asmeninėmis trenerėmis :). Kaip valdyti mechanizmą ,,Gyvenimas”, jeigu neskaitei instrukcijos? Žinios, įgūdžiai ir įdirbis tampa neatsiejama moters dalis.

Niekada nemaniau, kad tiek daug skaitysiu knygų. Bet kai atradau kokius lobius jos man atneša, negaliu sustoti. Gera žinoti, kad viskas turi priežastį ir jeigu nepasiduodi, ją atrandi. O tada yra labai lengva įveikti. Pavyzdžiui, vaiko pyktis gali būti baimės išaukta reakcija. Tai žinant, ieškai jau ne pykčio priežasčių, o baimės.

Man auklėjimas – tai pilnaverčio žmogaus auginimas, kuris žino visus blogus ir gerus dalykus apie save ir priima juos kaip vienodai svarbius savo, vadinkim, gyvenimo misijai atlikti. Ir ne kartą man sakant girdėjau, kad aš tikiuosi per daug, o aš žinau, kad mirties patale būsiu rami, kad padariau maksimaliai kiek galėjau.

Daug klaidų padarome iš nežinojimo, bet neviltis veda į naujas paieškas. Kas nedaro, ta neklysta, bet be klaidų nebūtų kur tobulėti.

BESĄLYGINĖ MEILĖ

Ši jėga labiausiai pridaro žąlos. Žmogui reikalingos ribos, tik taip jis susidaro tikro pasaulio vaizdą. Čia kaip vaikščioti po kambarį tamsoje, atsitrenkus į sofos kampą, žinome, kad ten stovi baldas. Jis gal riboja ir neleidžia eiti tolyn, bet gera žinoti, kad nesi beribiame kosmose. Taip ir su meile. Vaikai sąmoningai daro kvailystes, nes tiria savo galimybių ribas, kuria vidinį žemėlapį, kuriuo vadovausis likusį gyvenimą. O tėvai, kurie visai neriboja arba kaskart abejoja (tai leidžia, tai draudžia), pašalina pagrindinius vaikų orientyrus. Vaikas nebežino kur ta riba, kur reikia sustoti. Kartais tėvai galvoja, kad vaikas savarankiškai turi pasirinkti ,,teisingai”, neįvertina jo prigimties. Esti atvejų, kai vaikystėje visiškai neribojami vaikai, užaugę nekenčia savo tėvų, už tai, kad jiems buvo leista viskas, mat dabar sunku prisitaikyti prie tikro gyvenimo.

Mes puikiai žinome, kaip tėvai savo vaikams nori atiduoti viską, būti geriausiais draugais, todėl ta korta ,,duosiu viską, ko nori” atrodo patraukli. Bet draugas nebūtinai turi visada nuolaidžiauti ir pildyti tavo norus (aišku tada iš jo nauda didžiausia), kartais taip gera, kai draugas pasako tiesą apie tave ir nubrėžia aiškias ribas ,,Čia galima, o čia – geriau ne”. Išimtis, turbūt seneliai 🙂 bet jie ir nesėdi už mūsų vaikų auklėjimo vairo.

MAN TAIP LENGVIAU

Mano manymu, vaikų auklėjime tai vienas kertinių dalykų, kuris apjungia visas prieš tai aprašytas priežastis. Vaikų auklėjimas neduoda rezultatų iškart, tai natūralu, kad dingsta motyvacija, pasimiršta tikslai, vizija, lūkesčiai. Stebint jaunų mamų tendencijas, tai pirmieji metai būna labai įkvėpti, daug laiko skiriama vaikelio fiziniam, emociniam ir elgesio ugdymui, bet su laiku tai blėsta, atsiranda vis daugiau ir daugiau nuolaidų, o tada grįžti atgal sunku.

Šeimoje laikomės požiūrio, kad jokiais būdais negalima padaryti vaikui išimčių, kai jis elgiasi netinkamai. Ypač, kai vaikas bando gauti dalykus reikalaudamas nepriimtinais būdais. Pavyzdžiui, mūsų mažiausiam sūnui neseniai suėjo metukai. Jis labai gudriai išsiprašo iš brolio ir sesers ko nori. Kaip? Cypdamas. Fainas man tas jo cypimas ir smagi veido išraiška būna, bet žinant, kad jis čia rimtai, nejuokauja, tada nori tam užkirsti kelią jau dabar, nes jeigu išmoks reikalauti dalykų cypdamas, ateityje kils problemų ne tik jam, bet ir visai šeimai.

Šis pavyzdys tai kruopelė, palyginus su tuo, ką tėvai išgyvena. Bet išslįsta vairas iš rankų tada, kai pasirenkame, kas lengviau, patogiau mums. Nesigėdyčiau to, nes tai mūsų gamykliniai parametrai ir tikrai negimėme, kad kentėtume. Bet dažnu atveju, kai dirbdama su savimi ir vaikais ,,per negaliu” išlaukiu reikiamo momento, užsifiksuoja tinkami šablonai ir sutaupome laiko.

Nesu tikra ar tik stipri valia ir užsispyrimas gali padėti. Man reikalinga kone kasdienė mišrainė: knygų apie vaikų auklėjimo svarbą skaitymas, savitaiga, kad nors ir nėra rezultatų, verta pamėginti. Stipriausiai veikia pasėkmių žinojimas. Pavyzdžiui, kelis kartus įsitikinau, kad jeigu dukrai leisiu ilgai žaisti telefonu, nebegalėsiu jos atitraukti, dukra bus irzli, be apetito, pyks ant manęs ir viso pasaulio. Pasekmės nei jai, nei mums nèra į naudą. Tad, kad ir kaip milijoną kartų prašytų, vestų mane iš pusiausvyros, gėdytų viešoje vietoje – pasimokiusi iš patirties – telefono neduodu ir kaskart paaiškinu kodėl. Lengviau būtų duoti telefoną ir tikėtis, kad šįkart bus kitaip. Bet aš gyvenimo mokslininkė, dėsniai yra dėsniai. Rožiniai akiniai tegul lieka žiemą nuotaiką pasikelti 🙂 Kaip sakoma, geriau dukart ant to paties grėblio nelipti.

Tikrai turiu daug pavyzdžių, kuomet pasimiršta kokios gali būti pasekmės vaikams ir pasirenki greitą situacijos užgęsinimo būdo. Atrodo, na va, dabar bus ramu. Juk siekis yra gyventi ramiai, tekmėje, bet neišvengiamai šią iliuziją greitai sudaužo kitas vaiko kaprizas ar išpuolis.

Aš už tai, kad iškart reikia deginti tiltus: jokių nuolaidų ten, kur jų negali būti ir bendradarbiavimas bei derinimasis ten, kur vaikas jau geba vertinti situaciją.

Kaip ir rašiau, noriu įvardyti priežastis, kurios ateityje vaiko elgesyje atsikleidžia kaip rezultatas. Nesmerkiu šių žmogiškųjų savybių, priešingai, bandau prisijaukinti ir išnaudoti tinkami.

Juk nusipelnėme gyventi laimingai!