Kartą manęs paklausė: ,,Kodėl neatidarai darželio vaikams?”. Aš atsakiau klausdama: ,,Kam – vaikams ar tėvams?”.
Kai studijuoji mus supančius dėsnius, aiškiniesi kas su kuo valgoma, tada labai aiškiai suvoki, kad visgi vaikų auklėjimas pirmiausia prasideda šeimoje. Vaikas gali visą dieną praleisti tobuloje aplinkoje, tačiau jeigu tokio pat pavyzdžio (ne žodžių, o veiksmų) nematys iš savo tėvų – visas dienos darbas nieko vertas.
Naivu tikėti, kad kažkas, apart tėvų, gali išauklėti žmogų. Mes savo vaikams esame pati artimiausia aplinka, savo veiksmais, požiūriu rodanti kaip vertinti kitus žmones, gyvenimą, save. Ir ,,Mes” tai nėra tik viena mama ar vienas tėtis, tai mūsų abiejų visuma.
Gimus sūnui visa galva nėriau į vaikų auklėjimo principus, o galiausiai visi keliai atvedė į tėvo ir mamos tarpusavio santykius. Aiškiai supratau, kad jeigu čia nėra vienos nuomonės, vieno sutarimo, vieno tikslo – tada ir auklėjimo nebus. Vaikai labai greitai mato kur ir kuo galima manipuliuoti, kame tėvai nesutaria ir kaip tuo pasinaudoti.
Tikiu, kad yra svari priežastis kodėl egzistuoja būtent toks gamtos dėsnis, kad yra vyras ir moteris ir iš jų ryšio, noro tapti vienu (tėvais) gimsta trečias – vaikas. Tai jų, kaip vieno, pratęsimas, sekanti pakopa. Suprantu, kad šiandien tie dalykai jau užmiršti, bet matau žmones, kurie to nepamiršo ir vertina tai, matau kaip klostosi jų gyvenimas ir galiu pasakyti, noriu ir aš tos laimės, kuri yra visai šalia – tarp manęs ir mano vyro. Tik reikia nenuleisti akių ir rankų. 🖤