Kiekvienais metais, rudeniop, paimu į rankas knygą ,,Penkios vaikų meilės kalbos”. Tai tarsi dulkių nuvalymas nuo nusistovėjusio požiūrio, nuomonių ir įsivaizdavimų.
Per metus mes visi stipriai pasikeičiame, tad skaitydama šią knygą, aš atsinaujinu ir pasitikrinu ar vis tie patys dalykai užpildo mano vaikų širdies rezervuarus meile.
Smagu, kai su kiekvienais metais vis labiau išryškèja kokia yra kiekvieno vaiko, įskaitant ir mane, kalba. Taip lengviau ne tik ugdyti, auklèti vaikus, bet ir sugyventi, užmegzti ryšį. Žinodama, kokia meilės kalba kalba vaikas, aš galiu parodyti jam savo meilę taip, kaip jis nori, kaip jam reikia. Juk mūsų vaikai turi tik mus, savo tėvus. Tik mes jiems esame saugumas, meilės šaltinis, šiluma.
Liūdna, bet pasaulis šiai dienai visiškai tam priešingas, tad dar labiau pasktina kasdien galvoti ne tik kaip pačiai išgyventi, bet kartu sukurti meilės ir rūpesčio lauką aplink artimus žmones. Ypatingai vaikus.