Kartais pagaunu save darant dalykus ne taip, kaip pati sąmoningai pasirinkčiau, o tiesiog… kaip mačiau kitus darant. Tarkim, laikau puodelį tarsi elegantiškai, šiek tiek pirštelį pakėlusi – ne todėl, kad kažkas taip patarė, bet nesąmoningai įsirašiau tą vaizdą į atmintį. Kažkada, kažkur, kažkas taip darė, ir mano pasąmonė nusprendė: „Štai, taip reikia“.
Sėdžiu taip pat kaip esu kitus mačiusi – tarsi šiek tiek palinkusi į priekį, rimta veido išraiška. Jei pridėčiau dar ranką prie smakro, visai priminčiau kokią nors heroję iš senų laikų filmo.
O kai kalbu? Pagalvoju, kad irgi lyg ne savo balsu. Iš burnos kartais pasigirsta kokio nors vaikystės draugės ar tetos frazės ir intonacijos. Pagaunu save kartojant iš kitų nusižiūrėtus žodžius taip natūraliai, lyg tai būtų man įaugę į kraują.
Psichologai čia tikriausiai pasakytų: esame žmonių teatras, visi kopijuojame matytus pavyzdžius, nesąmoningai, vienas po kito. Ir kartais net nebesuprantu, kieno gi dabar eilė kalbėti – mano ar visų tų, kuriuos mačiau ir girdėjau.
Tai man parodo, kaip svarbu apsupti save tokiais pavyzdžiais, kurie skatintų mane tapti geresne savęs versija.
Aplinkos pasirinkimas – tarsi savotiškas auklėjimas suaugus; norint formuoti save gyventi sąmoningai, turiu stebėti, ką imu iš kitų ir ką atsinešu į savo gyvenimą. Juk viskas, ką matau, ką girdžiu, kokiais žmonėmis apsupta gyvenu, neišvengiamai tampa mano dalimi.
Tad, gal šį kartą verta pasirinkti tuos ,,vaidmenis”, kurie išties kuria gražesnį, stipresnį žmogų?