,,Būti čia ir dabar” – Labai labai dažnai girdimi žodžiai, ar ne? Nežinau kaip jums, bet man prireikė kone 15 metų, kol užčiuopiau mažą mažą siūlo galiuką, kuris vestų prie tos būsenos ,,Čia ir dabar”.
Kai prasidėjo pirmosios paiešos, o jos atidundėjo su trenksmais ir dideliais gyvenimo pokyčiais, ta proga pasidariau tatiuruotę – užrašą ,,Esu čia ir dabar”. Visada sunkiomis akimirkomis draugai ir artimieji vis primindavo, kad: ,,Ei, būk čia ir dabar! Mėgaukis gyvenimu!”. Jutau, kad aš turbūt vienintelė pasaulyje nežinau ką tai reiškia.
Mane domino nuolatinis gebėjimas išjausti tai, kas yra toje akimirkoje, ne tik kūne, ne tik prote, bet ir aplink mane.
Ir visai netikėtai kilo mintis, kuri buvo tokia natūrali, jog atrodė manyje gyveno jau seniai, tik niekada ja nesinaudojau. Vieną iš tų kartų, kai jautiesi pabiręs į visas puses, negalintis sutelkti dėmesio į dabartį, skraidantis tarp praeties įvykių bei ateities planų, plaukiantis tuo minčių srautu ir bandantis sau įteigti tarsi mantrą ,,Būk čia ir dabar”, aš tiesiog pasidaviau. Taip norėjosi sugebėti mėgautis akimirka, kurioje esi, be bandymo pabėgti į priekį ar atgal.
Pamenu, norėjau, kad viskas tiesiog nutiltų, sustotų, bent minutėlei. Ir štai, ta, ilgai tylėjusi mintis pakuždėjo: ,,Sustok. Negalvok apie save, pažvelk, šalia tavęs dukra, ką ji veikia? Pasidomėk kas jai dabar įdomu, gal gali kuo prisidėti. Pasistenk pabūti minutę joje, jos galvoje ir širdyje. Pajausk kuo ji gyvena dabar – čia ir dabar”.
Tas momentas… tyla, ramybė, šiluma. Vos tik nustojau galvoti apie save ir pradžioje gal kiek priverstinai ,,permečiau” žvilgsnį į dukrą, bet labai greit man iš tikro ėmė rūpėti tai, kas jai svarbu. Mintys tapo švarios, aiškios. Mano ,,čia ir dabar” buvo kito žmogaus ,,čia ir dabar”.
Po to laiko, daug eksperimentuoju ir stebiu, kaip kečiasi gyvenimo kokybė. Pavyzdžiui, vyro apkabinimas tapo daug malonesnis, kai apkabinimo metu galvoju ką jaučia jis.
Tikiu, kad panašius triukus atlieka maistui, kūnui ar dar kitiems pojūčiams pastiprinti. Bet mano gyvenimo prioritetas – ryšiai tarp žmonių, tad natūralu, kad praktikuoju šioje srityje.
Tiesą pasakius, minčių upė ir toliau mano artima palydovė (juk kažkas turi organizuot šeimos gyvenimą), bet tomis akimirkomis, kai esu kartu su mylimais žmonėmis, kai prieš mano akis galimybė patirti kažką nepaprastai gero – aš stengiuosi ,,apsivilkti išeiginius meilės drabužius”, nuspausti savajam ,,Aš” pauzę ir apsilankyti kito žmogaus širdyje.
Esu skaičiusi, kad iš prigimties žmogus neturi gebėjimo būti emptiškas, jis nejaučia kito žmogaus (dėl egoizmo uždedamo filtro). Tačiau pats bandymas visgi kartais pažinti dabartinę akimirką ne savyje, o tave supančioje tikrovėje, žmoguje – tikrai sukuria pojūtį, kad dingo laikas ir liko tik ši akimirka.
Kaip jau rašiau, man tai tik siūlo galas to, kas dar egzistuoja, bet aš nematau ir nesuprantu. Kas žino, gal kai su vaikais vyresnėse klasėse kibsim į kvantinės fizikos teorijas – tada bus aiškiau apie laiko ir tikrovės suvokimą, bet šiai dienai pastebėjau tokį būdą sustabdyti laiką ir būti čia ir dabar.
Norėjau bent kiek sužadinti apetitą savęs pažinimui ir naujiems potyriams 😌✨.