Kaip tik rugsėjis, taip atsinaujina mintys apie ugdymo tikslą. Kažkaip visada viduje kirba savotiškas pasipriešinimas visų ir visko suvienodinimui. Teko bendrauti su įdomiais žmonėmis, kurie kaip ir kalba apie individualumo atskleidimui, bet finale vistiek visi keliai veda į tą pačią sistemą, kuri dar neżinia kiek kartų vilksis paskui kaip praeito gyvenimo etapo šešėlis.
Ir aš labai gerai suprantu, jog sudėtinga įnešti naujų dalykų, kurie galbūt labiau atitiktų šios dienos vaiko aktualijas.
Tiesiog per didelė sistema. Jos per daug ir ji per gili…
Visuomenė šiandien tarsi pasimetęs vaikas žaislų parduotuvėje – kiekviname skyriuje vis naujesni, įdomesni žaislai. Kaip, po galais, išsirinkti?!
Ugdymas šeimoje mane laiko arti vaikų, švietimo sistemos, šeimos vertybių. Tikiu, jog tai savotiškai įpareigoja mane, kaip moterį, mamą ir mokytją apjungti viską į visumą platesniu spektru.
Su vyru nuolat atnaujname vaizdinį visuomenės, kokioje norėtume gyventi. Tai nulemia siekius ir tikslus. Vaikai mokomi ir pažinti pasaulį koks yra dabar, ir žinoti, koks jis galėtų būti, jeigu mes ugdytume žmogiškąsias vertybes.
Kalbame apie tai, kaip norėtume, kad veiktų įstatymai, jog visiems būtų gerai; kaip žmonės turėtų bendrauti, jog jaustusi saugūs ir laimingi.
Gal kam nors tai atrodo tik žodžiai, bet kas supranta auklėjimą, žino, kad būtent pokalbiai ir mūsų veiksmai nugula vaikų širdyse. Aptardami tiek gerus, tiek blogus įvykius, mes paruošiame juos ateičiai. Nesvarbu, koks bus pasaulis, bet aš jaučiuosi ramesnė, kai matau, kad mano vaikai mokosi atpažinti žmogaus motyvus, suprasti psichologiją, suvokti elgesio priežastis.
Ir gal pabaigoje svarbiausia sau priminti: kai žinai, dėl ko mokai, tada daug lengviau išsirinkti kaip mokyti.