ARBATOS PUODELIS LAISVĖS

Jis buvo be galo pavydus.

Kurį laiką ji gyveno su jausmu, kad tai — jos atsakomybė. Ji vengė išeiti be jo, nedalyvavo darbo vakarėliuose, nuleisdavo akis, kai kaimynas pasisveikindavo.

Iš pradžių ji teisino save: taip ir turi būti, ar ne? Kol galiausiai jis apkaltino ją romanu su siuntų pristatytoju — kiek keista, nes siuntas užsakydavo jis pats.

– Aš tave labai myliu, todėl saugoju, – kartojo jis. – Tu man brangiausia pasaulyje.

— Po velnių! — pagalvojo ji. Tai visiškai nenormalu. Tai kalėjimas vieno pasipūtusio, nesubrendusio egoisto. Ar tai meilė? Ne — tai grobuoniškas nuosavybės troškimas. Ar aš jo nuosavybė? Esu lygiavertė santuokos partnerė — nei mažiau, nei daugiau.

Ji negalėjo patikėti, kad tas, kurį laiką kamavęs vidinis skausmas pavirto į prašymą likimui padėti jai atrasti savąją vietą. Ji mylėjo jį, tačiau suprato, kad tiek pat, o gal net ir labiau, mylėjo ir save. Todėl privalėjo kažką keisti.

Vieną vakarą, užuot grįžusi namo, ji su kolegėmis užsuko į kavinę. Grįžusi ji nė nebandė jaustis kalta.

– Kas čia vyksta? — galvojo jis. Juk ji priklauso man, visiškai… aš jos šeimininkas, ar ne?

Ji maištavo — ne prieš jį, o prieš jėgą, kuri troško būti jų abiejų šeimininke.

Jis suprato, kad jam buvo patogu ją valdyti; patogu ir saugu. Bet tą vakarą jis pajuto kaip iš tiesų jam trūksta ryšio su ja, jos nuoširdaus atsako — bet šis troškimas buvo paslėptas po pavydo skraiste. Jis norėjo būti kitoks; jis norėjo mylėti kaip tikras vyras. Jis nežinojo kaip, bet prašė likimo jiems padėti.

Ir ji troško to paties. Atrasti pusiausvyrą tarp meilės sau ir meilės kitam. Meilės vyrui, kurį taip kruopščiai išsirinko iš milijono kitų. Vyrui, kuriam nuolaidžiavo ir pamiršo, jog santykiuose svarbiausia padėti vienas kitam augti dvasiškai, o tai ne tas pats kas pildyti kiekvieną užgaidą, vengti nemalonių situacijų, slėpti priešpriešas po kilimu. Svarbiausia, nesiskaityti su puikybe, o mylėti tą mažą sielos dalelę, vadinama žmogumi.

Po kelių dienų tyliosios pertraukos, jie abu žvelgė vienas į kitą kitokiomis akimis. Jų širdyje degė viltis.