Ne dažnai, o gal ir dažnai, žmonės varginasi suderinti nesuderinamus dalykus. Pavyzdžiui, ji – moteris, jis – vyras. Ji nori naujų tapetų svetainėje, o jis atidėlios tai tol, kol užsidegs raudona šviesa ir tik tada skubiai imsis veiksmų. Duok Dieve, kad spėtų, nes kai moteris pavargsta laukti – ji išeina. Ir taip nutinka kone šimtus kartų per dieną. Jam jos prašymai neatrodo tokie mirtinai svarbūs, o jai tai – meilės įrodymai. Jis sako nebūk tokia materialistė, o ji – neskrajok padebesiais. Juk jie du skirtingi pradai.
Kažkoks gyvenimo paradoksas: ji nežinia iš kur ir kodėl panori kažko, ką gali gauti tik iš jo.
Ir tada gyvenimas tarsi specialiai verčia ją laukti. Ji laukia, ima nerimauti, kol vidiniai saugikliai perdega. „Kur rezultatas?“ – klausia jos vidinis balsas. Tada ji arba ima spausti jį, arba ieško kito ,,jo”, kas tą kažką padarys. Juk reikia kažkaip nutildyti sirenas.
O tuo tarpu kas žino, ką galvoja jis. Gal vėliau padarys tikrai, gal dabar yra svarbesnių reikalų, o gal įdomesnių vyriškų žaidimų?
Kartais jis jos bijo, kaip kadaise bijojo mamos. Mama ne iškart skelbdavo ultimatumą. Duodavo laiko pailsėti, o kartais – patingėti, užsiimti įdomia veikla. Ne iškart skelbia ir ji. Tik niekada nežinai, kada pratrūks, ir štai – lagaminai stovi prie durų. Jis mokosi pasilikti kelių valandų rezervą, dėl visa ko.
Jie tokie. Ji reikli ir nekantri. Jis – neskubantis, daug planuojantis. Tai ar jų sąjungai gręsia pabaiga? Ar visada jie privalo vykdyti tai, kas buvo įdiegta į jų DNR prieš milijonus metų? Tai kokia tada santuokos prasmė, jeigu anksčiau ar vėliau jo paliktas rezervas nepadės, o ji nesugebės sulaukti jo?
Kas jiems neleidžia pakelti savęs virš tų skirtumų, kurie akivaizdžiai jiems nepriklauso, ir ieškoti būdų suprasti vienas kito poelgius? Nepasiduoti taip lengvai. Kovoti. Kovoti už meilę.