Apie valią prieš norą
Man iki šiol taip sunku pradėti skaityti bet kokią knygą. Romaną, psichologinę literatūrą, apie auklėjimą, santykius – nesvarbu. Pirmieji 10 puslapių man – darbas.
Kol įsivažiuoju, vidinis išminčius viduje iškart įjungia impulsus. Mintys ,,Padėk. Yra svarbesnių dalykų. Per sunku. Per nuobodu. Per vėlu.“ neleidžia įsijausti į autoriaus tekstą, į jo kuriamą pasaulį (net kai nori).
Jeigu klausyčiau tik šito jausmo – užversčiau knygą ir atsisakyčiau dalyko, kuris man patinka. Kaip paika, argi ne?
Bet, ačiū gyvenimui, jog visada įsijungia kita pusė – sąmoningas protas, kuris jau žino iš patirties, jog reikia išsilaikyti tik keletą puslapių, dar… ir dar… ir po tų dešimties puslapių dažniausiai atsiveria naujas pasaulis.
Tu įsitrauki, mėgaujiesi, įsikvėpi, gauni minčių, kurios keičia tavo dienas, santykius, tave pačią.
Ir taip yra ne tik su knygomis.
Yra daugybė dalykų, kuriuos labai sunku pradėti: įsipareigoti, rašyti, mokytis, tvarkytis, kalbėtis atvirai…
Bet kai perlipi tą pirmą vidinį pasipriešinimą – tavyje kažkas pasikeičia, tarsi visas kūnas ima veikti pagal kitokią programą.
Keičiasi tavo pasaulio pojūtis, gyvenimo kokybė, būsenos.
Taigi, tik priminimas – nepasiduokime vien jausmui, leiskime ir protui tyliai priminti: „palauk, žinok, kad po šito slenksčio bus tik geriau“.