Vieną rytą pravėrusi užuolaidas išvydau kieme neapsakomą grožį…
Po pusryčių, kaip visada paskaitau pora skyrių iš knygos ,,Juodasis gražuolis” ir lekiam į kiemą!
Vaikai, šiandien dailės pamoka vyks lauke! Sušukau, pačiupau vandens, teptukų ir akvarelės. Visi aikčiojome nuo ledo / sniego kristalų grožio. Visai nekreipėme dėmesio į lauko temperatūrą.
Ilgai laukiau išmėginti piešimą (o gal liejimą) ant sniego. Aplink buvo taip balta, tarsi drobė, kviečianti kurti. O kas galėjo numatyti, kad vietoj dailininkų tapome tikri mokslininkai (nors realiai dideji meistrai ir buvo išradėjai, gamtos tyrėjai). Teko ieškoti būdų kaip suderinti sniegą, vandenį, dažus ir -15 🙈.
Tik vėliau pagalvojau, kad reikėjo į vandenį įpilti kokio alkoholio, kad nesušaltų. Iš kitos pusės – nesekmė tapo didelė sėkme, leidusia pažinti gamtos didybę.
P.S. visi savo gamtos dienoraščiuose pažymėjo kaip per minutę sušąla teptukas su vandeniu, kaip šąldamas vanduo tampa ledu, kuris drąsko stiklą ir kaip velnioniškai gera grįšti į šiltus namus 🙂
