Kartais atrodo, jog vaikas jau didelis. Jis kalba, vaikšto, protingai svarsto, atrodo viską supranta. O viduje jis pereina į kitą etapą – ir būtent todėl šiame amžiuje šeimose dažnai padaugėja:
- baimių (tamsos, garsų, vienatvės, „monstrų“, netikėtų minčių);
- atsiskyrimo nerimo („nenoriu, kad išeitum“, „miegok šalia“);
- vakarinio „užsikabinimo“: vaikas ilgai neužmiega, nori kalbėti, glaustis, prašo dar ir dar.
Tai nebūtinai blogas įprotis ar blogas auklėjimas. Dažnai tai tiesiog ženklas: vaiko vidinis pasaulis tapo sudėtingesnis.
Iš kur atsiranda daugiau baimės?
Maži vaikai ilgą laiką gyvena labai tiesioginiame santykyje su pasauliu: „aš – centras, pasaulis – aplink mane“. O tada ateina lūžis: vaikas pradeda jausti, kad jis nevaldo visko. Kad yra taisyklės, ribos, netikėtumai, kitų žmonių norai. Tai didelis atradimas, kuris gali gąsdinti.
Tą patį dažnai matom vakare: dieną vaikas susirenka daug įspūdžių, o vakare jam reikia kažkaip sugrįżti į saugumą. Jam reikia ryšio.
Daugelis mamų man yra sakiusios: „Mes laukiame, kol jis užmigs, nes dar krūva darbų… o jis nemiega iki vienuoliktos. Jis vis dar nori kalbėti.“
Aš suprantu abi puses. Tėvus spaudžia gyvenimas: darbai, buitis, pareigos, nuovargis. Vaiką spaudžia virsmas: jis jaučia, kad pasaulis platesnis, svetimesnis, mažiau kontroliuojamas.
Ir vakare jis instinktyviai ieško to, kas saugiausia: mamos (ar tėčio) artumo. Kartais tas noras būna toks stiprus, lyg jis norėtų sugrįžti į mamos įsčias, kur saugu. Tai nereiškia, kad vaikas išlepintas. Jam tiesiog reikia atsiremti į ryšį, kad galėtų pereiti į naują etapą.
Man artima mintis, kad vaikas auga per aplinką. Ne per teisingas frazes, ne per spaudimą. Vaikas pagauna mūsų tempą, įtampą, santykį tarp suaugusiųjų, bendrą namų klimatą.
Todėl dažnai klausimas nėra „ką daryti su vaiku?“, o kokį foną mes kuriame vakare? ar vaikas jaučia, kad tarp mūsų yra šiluma ir ramybė? ar namuose yra aiškus, pasikartojantis ritmas?
Vaikui ramu, kai pasaulis nuspėjamas. Rutina – vienas iš įrankių. Kažkada maniau, kad tai kaip rėmai, kaip tvarka, kaip kažkas, kas atima laisvę.
Bet per visus vienuolika motinystės metų, suvokiau, jog geriausias ginklas prieš chaosą yra pasikartojantys veiksmai.
Vaikui reikia cikliškumo. Pasikartojimo. To paties kelio, kuris kiekvieną vakarą veda į miegą. Ne todėl, kad taip reikia, o todėl, kad taip jam paprasčiau nusiraminti.
KAS VEIKIA MŪSŲ NAMUOSE
Bendras tylus laikas.
Net jei diena buvo chaotiška, vakare darom vieną bendrą, ramų veiksmą. Šiuo mietu tai audio pasakos (mažieji klausosi), vyresnėlis skaito savo knygą, visi kažkaip susiglaudžiam tame pačiame kambaryje.
Veiksmų atsikartojimas tuo pačiu metu.
Tas pats laikas kiekvieną vakarą, kai „pakeičiam bėgį“, pabaigiame aktyvumą, susitvarkome minimaliai, pereiname į higieną ir lovą.
Viskas nevyksta sklandžiai kaip norėtume, bet kiekvienam įpročiui įdiegti reikia laiko.
Šviesa kaip signalas.
Čia padėjo technologijos: nustatėme apšvietimą taip, kad tam tikrą valandą šviesa pati tampa šiltesnė, blankesnė. Tai labai aiškus signalas: „Dabar kitas ritmas.“
Kartais vien šitas dalykas sumažina vakarinį „įsivažiavimą“, nes visiems lengviau perjungti dieną į vakarą.
Pavyzdys.
Pamenu su kiekvienu vaiku buvo toks etapas. Vaikas stebi kaip elgiasi kiti namuose. Jeigu mes judame, dirbame kompiuteriu, o vaikui liepiame miegoti – nieko nebus. Patys turime parodyti pavyzdį. Vaikas dar vaikšto, kalbina – o mudu su vyru vaidiname, kad miegame. Kadangi kambaryje nėra žiūrovų, vaikui nuobodu ir kelias minutes paklaidžiojęs jis nueina miegoti.
Dažnu atveju aš tada pakylu kaip feniksas iš pelenų :)))) ir użbaigiu darbus, kuriems reikia tylos ir ramybės. Pavyzdžiui, rašyti šias mintis.
Ribos.
Savaime suprantama, kad ryšio rezervuaro pripildymas – pirmiausias dalykas prieš miegą. Jei vaikas nori 10 min. pasikalbėti – geriau duoti tas 10 min. sąmoningai, nei 60 min. nervingo tampymo.
Tačiau išlaikome savo vakaro ritualą: Pasaka → apkabinimas → „vienas sakinys apie rytojų“ → miegas. Ribos švelnios, bet tvirtos. Šiluma + rėmai. Ne pyktis, ne išsisukinėjimas.
Jokių ekranų.
Čia visiems jau aišku, kad keletą valandų iki miego reikėtų vengti ekranų. Net jei atrodo, kad ekranas „ramina“, dažnai jis tik užtempia perėjimą į miegą.
Vaikas šiame amžiuje mokosi naujo pasaulio: didesnio, pilno taisyklių ir netikėtumų. Natūralu, kad jam reikia daugiau artumo. Ir natūralu, kad suaugusiems reikia struktūros, kad patys neperdegtų.
Rutina čia nėra „griežtumas“. Rutina yra meilės forma: nuspėjamas kelias, kuriuo vaikas kasdien grįžta į saugumą.
Iš kur man gauti jėgų visa tai padaryti? Apkabinkite vaiką prieš miegą, be jokių ninčių ir planų kad bus už minutės. Tiesiog ta akimirka apdovanos jus tokia energija, kad negalėsite užmigti jūs 🙂