Šiandien išėjau į gėlyną pasigauti serotonino. Draugė sakė, kad reikia daugiau sąlyčio su žeme, ir nusprendžiau pasinaudoti patarimu.
Besidarbuodama pagalvojau vis dažnai girdžiu, kad žmogui norisi pabėgti iš miesto, nuo to tempo, emocinio triukšmo. Iš viso to, kas per greita, ko per daug, kad per dirbtina. Ir aš pati ne kartą esu taip galvojusi, kad gal kažkur kitur būtų lengviau, tikriau, švariau.
Bet gyvenimas man ne kartą parodė, jog ne vietoje esmė.
Galima gyventi mieste ir turėti tikrą santykį su gyvenimu. Ir galima gyventi miške, bet jausti tuštumą. Ir atvirkščiai. Man atrodo, tas šiandien visur jaučiamas noras grįžti prie paprastumo, prie „tikresnio“ gyvenimo nėra atsitiktinis. Žmonės pavargo. Pavargo nuo greičio, nuo santykių trapumo, nuo pasaulio, kuriame vis mažiau ribų, vis mažiau gėdos, vis mažiau vidinio saiko. Mes ilgimės ne vien lėtesnio ritmo. Mes ilgimės pasaulio, kuriame dar galiotų bent kažkokie moraliniai dėsniai, kur žmogus nejaustų, kad viskas byra vien todėl, kad kiekvienas tempia į savo pusę.
Bet čia ir yra sudėtingiausia vieta.
Argi galime grįžti atgal, į seną gyvenimo formą, į trobas, į primityvią buitį, į laikus, kai žmogaus norai buvo mažesni, o pats gyvenimas paprastesnis. O gal tai tik žingsnis atgal?
Evoliucija vyksta. Norai auga. Ir būtent todėl senos formos mūsų jau nebeišgelbėja.
Gamtoje viskas vystosi. Ir žmoguje taip pat. Kuo toliau, tuo mažiau žmogus nori ribų, tuo sunkiau jam skaitytis su kitu, tuo labiau jis stato save į centrą. Todėl ir atsiranda tas keistas jausmas, kad pasaulyje kažkas ne taip, kad nebeįmanoma taip gyventi, kaip gyvenome iki šiol.
Galbūt žmogus turi prieiti ribą, kai nebeapsikenčia. Tik ne kitų. Ne valdžios. Ne miesto. Ne laikmečio. O pirmiausia savęs. Savo nuolatinio noro viską siurbti į save. Savo nepakantumo. Savo noro, kad visi duotų, suprastų, mylėtų, atlieptų. Savo noro gauti viską, bet viduje nenoro už tai mokėti darbu, dėmesiu, atsakomybe, tikru rūpesčiu.
Ir man atrodo, kad čia yra tikroji problema. Ne vietoje. Ne kituose žmonėse. Problema prasideda manyje… ten, kur aš pati dar nemoku pakankamai mylėti, pakankamai investuoti, pakankamai rūpintis, kur vis dar per stipriai viską matuoju per save.
Kartais labai romantizuojame praeitį. Bet tikrasis kelias, man atrodo, yra ne atgal. O pirmyn į brandesnį žmogų. Į tokį, kuris jau nebeieško kur pabėgti, o pradeda klausti kaip pasikeisti.