Kažkam žodis ,,skraidymas” siejasi su sportu,
adrenalinu ar kelionėmis,
ta materialiąja prasme,
bet man, būnant tokiai itin atsargiai,
bijančiai aukščio, kaip katinas vandens,
skraidymas vyksta kasdien visiškai kitokiu,
niekam nematomu būdu:
išorėje mano laikysena išlieka tokia pati –
atsipalaidavusi nugara,
rankos visada kažką laiko, suka, judina,
galva lengvai linksi,
pademonstruodama, kad girdžiu, kad aš čia,
kad aš palaikau,
o ar tai tiesa, žinau tik aš,
nes dažnu atveju
kūnas elgiasi tik kaip gerai išdresuotas gyvūnas,
paklusniai atliekantis veiksmus,
nereikalaujančius mano vidinio įsitraukimo,
tik akys išduoda
sustingusios lyg
stovėčiau virtuvėje su šaukštu rankoje,
kol sriuba jau bėga per kraštus,
o aš vis dar kažkur ne čia,
kad viduje aš vėl skraidau,
skraidau tarp to, kas man svarbu,
skraidau tarp to ko noriu,
ir to, ką privalau padaryti
ar kiti mano, jog turiu padaryti,
ir kartais tas atstumas tarp abiejų
pasidaro toks neaprėpiamas,
kad manyje įvyksta neišvengiamas sprogimas,
pabudinantis ir kviečiantis gyventi iš tikrųjų,
nes kuris žmogus norėtų ilgiau nei valandą
lieti ant savęs karštą vandens srovę
ir jausti, kaip kūnas kovoja už save,
arba bandyti atrasti,
kaip iš naujo kvėpuoti,
nes kai kažkas krūtinėje užspaudžia taip stipriai,
kad nebesi tikras,
ar išvis dar moki tu kvėpuoti,
ir ta baimė vėl ir vėl patirti,
kaip srovė nuneša tavo gyvastį,
tavo gyvenimo prasmę,
ta baimė verčia norėti išmokti
kontroliuojamai skraidyti:
leisti sau kilti laisvai,
bet sustoti nuskridus per toli,
nes kai skrendu viena,
per dažnai pakylu ne aukštyn,
o tik tolyn nuo savęs,
ir toks skrydis galiausiai
baigiasi ne laisve,
o sprogimu.
Gerai,
atmetus mano norą viską truputį dramatizuoti,
mano gyvenime būna ir
skrydis lengvas, malonus,
tarsi gerti arbatą kieme,
jausti, kaip gomurį kutena vienas kitas
čiobrelio lapelis ar įkritusi musė,
pajusti vėją,
švelniai tave stumteliantį
arčiau kito žmogaus širdies,
tarsi tas trumpas kontaktas
(o taip ir būna)
duotų kibirkštį naujam gyvenimo puslapiui,
tarsi užtektų,
kad jis, praeidamas pro šalį,
trumpam paliestų mano nugarą,
ar paklaustų visai paprastai:
„kaip tu?“
ir namų oras staiga pasidarytų lengvesnis;
Tad šito lengvo skrydžio metu
aš niekada nebūnu viena,
ir vargu ar tai būtų įmanoma,
ar sugebėčiau
atrasti savyje pakankamai jėgų,
neleidžiančių pernelyg įklimpti
į susirūpinimą savimi,
per daug galvoti, kaip šiandien jaučiuosi,
ką valgysiu, kuo apsirengsiu,
kitaip tariant,
ryšys apsaugo nuo gėdos,
nuo minčių apie tai,
ką pagalvos kaimynė,
kai aš, miesto vidury,
(taip pagalvotų ji)
parkritusi ant žemės,
metaliniu kastuvu bandau iš kompostinės
iškrapštyti žemes;
kur taip matyta,
sakytų kita kaimynė,
bet,
bet tas ypatingas skrydis leidžia
nepaisyti noro
atitikti jų tobulumo vaizdinius,
moko pakilti aukščiau įsipareigojimo
tarnauti tiems,
kurių vertybės svetimos mano prigimčiai
ir mano kuriamam pasauliui,
nes tikrame ryšyje
žmogus trumpam išsilaisvina
iš savo siauro rato,
ir tada gali pamatyti daugiau,
plačiau,
giliau,
ech, net dabar burnoje darosi saldu,
o kūnu teka pasitenkinimo bangos,
vien pagalvojus ir prisiminus,
koks šis vidinis skraidymas
yra reikalingas man,
žmogui,
kuris vis dar bando užaugti.
Deja,
ne visada pavyksta
tokiame skrydyje išbūti ilgai,
ir kartais už tai pykstu ant gyvenimo,
kodėl taip sugalvota, kad žmogui,
norinčiam skraidyti
tarp to, kas traukia ar atstumia,
tarp to, kas kuria ar griauna,
kodėl taip sumanyta,
kad būtų reikalingas kitas žmogus,
kuris savo reakcija,
mimika, prašymu
ar svajone
tave tarsi paimtų už rankos
ir kartu su savimi
pakeltų virš pabodusių minčių,
virš buities,
nuneštų tave į kitokį pasaulį,
iš kurio visi tavo rūpesčiai
ir neišspręstos problemos
pasirodytų visu savo grožiu,
padrąsindamos imtis iššūkio,
o gal taip ir sumanyta,
jog pasipriešinimas, persipynęs su trauka,
sukurtų žmoguje harmoniją,
kurią jaučiant gyvenimas pasidarytų įdomus:
staiga gamintum skanų maistą,
sodintum pomidorus,
staiga net išmėtyti batai prie durų
atrodytų ne kaip chaosas,
o kaip ženklas,
kad čia verda gyvenimas,
net skalbiniai rankose
taptų ne našta,
o dienos dalimi,
šypsotumeis dażniau
ir viską darytum su tokiu lengvumu,
nes būtum laisva,
laisva nuo savo asmeninio intereso,
gebėtum matyti viską tarsi iš šalies:
ko iš tikro reikia namams,
kur tikrasis vaikų pašaukimas,
kokie yra mano pačios poreikiai,
ir tokio skrydžio kuras,
gaila, tik neseniai supratau,
yra ne kas kita,
kaip siekis
gyventi ne užsidarius savyje,
o tikrame ryšyje,
gyventi tarnaujant kažkam daugiau
nei tik sau,
atsiduodant tam,
kas prasmingiau,
kas naudingiau,
nes tik tada skrydis
nevirsta pabėgimu,
nevirsta vien jausmo medžiokle,
bet tampa kryptimi,
nors ir būna akimirkų,
prisipažinsiu,
kai toks skrydis neįvyksta
arba nepavyksta jame išsilaikyti ilgiau
(tai normalu, juk aš ne Dievas),
bet tomis akimirkomis
aš lieku ant žemės
ne kaip nubausta,
o kaip grąžinta ten,
iš kur ir vėl
bus galima pakilti.
Iš rašymo dirbtuvių su Sandra Bernotaite