Vaiko netinkamas elgesys nebūtinai rodo, kad problema yra pačiame vaike. Labai dažnai jis tik parodo situaciją, kurioje gyvena visa šeima. Todėl kai vaiko elgesys mus išgąsdina, suerzina ar nuliūdina, pirmas klausimas turėtų būti ne „kas jam negerai?“, o „kas vyksta mūsų namuose?“
Jeigu atsitinka nelaimė, griebiamės pirmosios pagalbos vaistinėlės. Panašiai ir šeimoje. Kai pasirodo kažkoks neįprastas vaiko elgesys, kuris po to turi nemalonių pasekmių, pirmoji pagalba turėtų būti ne skubėjimas taisyti vaiką, o bandymas pažvelgti į bendrą šeimos atmosferą. Kas vyko tarp mūsų? Kuo gyvenome? Ko nepastebėjome? Ko neišgirdome?
Dažnai vaikas kažką transliuoja, tik mes to laiku neišgirstame. Kartais jis yra sudirgintas. Kartais jis tiesiog sugeria tai, kuo gyvename mes patys. O kartais mes esame taip susikoncentravę į savo rūpesčius, kad net nepastebime, jog įtampa, kurią nešiojamės savyje, jau seniai tapo bendra namų atmosfera.
Mes dažnai žiūrime į pasekmes: tas kažką pasakė, tas supyko, tas trenkė durimis, tas pradėjo verkti. Bet tai dar nėra pati priežastis. Tai tik matoma jos forma. Jeigu norime suprasti, kas iš tikrųjų vyksta, turime žiūrėti giliau.
Man labai artimas palyginimas su virtuve. Kai gaminame maistą, jaučiame kvapus. Kepama mėsa skleidžia aromatą, prieskoniai pasklinda ore, kavą dažnai geriame ne tik dėl skonio, bet ir dėl kvapo. Šeimoje vyksta kažkas panašaus, tik tas poveikis yra neapčiuopiamas. Jis neturi kvapo, neturi skonio, bet mes visi jį jaučiame. Tai emocinė atmosfera. Nematomos bangos, kurios sklinda namuose ir veikia kiekvieną.
Vaikai tam ypač jautrūs. Jie dar nemoka visko išreikšti žodžiais, bet labai tiksliai pagauna tai, kas vyksta tarp suaugusiųjų. Jie jaučia dirglumą, atitolimą, įtampą, skubėjimą, neišsakytą nepasitenkinimą. Net jei jiems niekas nieko tiesiai nepasako, jie tai vis tiek sugeria.
Todėl iš vaikų negalime reikalauti to, ko patys dar nesame sukūrę savo santykiuose. Atmosferos jie neišmoksta iš pamokymų. Jie ją įkvepia iš mūsų gyvenimo kartu. Iš to, kaip kalbamės. Kaip sprendžiame įtampas. Kaip vienas į kitą žiūrime. Kaip vienas kitą palaikome arba ne.
Vis labiau matau, kad šeima – tai ne tik atskiri žmonės po vienu stogu. Šeima yra laukas tarp mūsų. Bendras jausminis laukas, kuriame visi arba jaučiasi saugūs, arba ne. Ir būtent šitas laukas yra tikroji vieta, į kurią turėtume kreipti žvilgsnį, kai vaike pasirodo kažkas sunku.
Tai nėra lengva. Daug sunkiau negu tiesiog sudrausminti, paaiškinti ar sukontroliuoti. Sunku atsitraukti nuo savo asmeninių jausmų, nuo nuoskaudų, nuo nuovargio, nuo to, ką jaučiu aš ar mano vyras, ir pradėti žiūrėti į tai, kas vyksta tarp mūsų. Bet būtent ten dažniausiai ir slypi priežastis.
Todėl kai vaike pasirodo „problema“, man vis mažiau norisi ją matyti kaip jo asmeninį trūkumą. Dažniau matau ją kaip ženklą. Kaip kvietimą sustoti ir patikrinti, kuo dabar kvėpuoja mūsų namai. Ką juose kuriame. Ką vieni kitiems perduodame.
Nes gyvenimas šeimoje iš tikrųjų panašus į virtuvę. Joje nuolat kažką gaminame. Tik ne vien maistą. Mes gaminame artumą. Arba atitolimą. Palaikymą. Arba įtampą. Ramybę. Arba skubėjimą. Vaikai auga ne tik iš to, ką jiems sakome, bet ir iš to, ką kasdien kuriame tarp savęs.