⁃ O jūsų sūnus toks pleputis?!
Dažnai gaunu tokias pastabas – klausimus. Kurį laiką jausdavausi nesmagiai, tarsi kažkas negerai su vaiku, vėliau išmokau ,,stoti į vaiko pusę”, o šiandien tokį komentarą priimu kaip komplimentą!
Džiaugiuosi, kad mūsų įdedamos pastangos, nuolatinis aplinkos rinkimasis, aukšti auklėjimo tikslai prisideda prie vaikų bendravimo įgūdžių ugdymo. Baltai pavyzdžiu jiems tos drąsos komunikuoti.
Pastebėjau, kad net ir suaugusiem tampa vis sunkiau susikalbėti, išgirsti vienas kitą, suprasti ir priimti. Vis dažniau renkamės atsiriboti, apsimesti, kad nematome, negirdime.
O vaikai, nematydami kitokio pavyzdžio, vis labiau užsidaro savyje, nebeugdo jokių komunikavimo įgūdžių. Gaila… o juk jau nuo pirmų dienų jie tiek daug galėtų mums papasakoti… bet palaipsniui seni bendravimo šablonai juos riboja iki kol įstato į rėmus, kurie užrakina vaiko potencialą.
Suprantu, kad pats laikmetis negailestingas nei tėvams, nei vaikams. Atrodo pačios aplinkybės verčia mažiau laiko skirti savo vaikams, daugiau investuoti į kitas svarbias veiklas, tačiau kaskart gerai pergalvojus ir atnaujinus savo gyvenimo vertybes ir prioritetus, visada randu dalykų, kurie yra kur kas mažiau svarbūs negu žmogiškųjų santykių vystymas.
Kasdien vis labiau matau, kad vaikus būtina mokyti kalbėtis, bendrauti. Jie patys iš savęs to nemoka, nežino, neturi naujų šablonų. Ir šioje vietoje – mūsų (tėvų) vieta sužibėti! ✨
Gerai pagalvojus, kiek daug dalykų išsisprendžia, kai mes bent mažą žingsnelį žengiame link kito, artimo žmogaus širdies 🖤.