Kartą per savaitę darome bendrą anglų kalbos pamoką, kurioje stengiamės daugiau kalbėti, bendrauti ir žaisti. Man toks formatas labai pasiteisina – vaikai gali padėti vienas kitam, o žaidimas nuima tą „dabar mokomės“ jausmą ir leidžia kalbą tiesiog naudoti.
Vieną pirmųjų pamokų pradėjome nuo visai paprastos temos – „About me“.
Pirmiausia tiesiog kalbėjomės. Antrokei klausimai buvo paprasti:
- What’s your name?
- How old are you?
- Where do you live?
- What do you like?
- What colour is your hair?
- Can you swim?
- What is your favourite animal?
Penktokui tą pačią temą jau galima gerokai praplėsti. Vietoj trumpų atsakymų – Tell me about yourself:
- What are you like?
- What do you enjoy doing?
- What do you usually do after school?
- What are you good at?
- What would you like to learn?
- How are you different from your best friend?
Ta pati tema, bet kiekvienas vaikas joje gali būti savo lygyje.
Po pokalbio perėjome prie pasakojimo.
Čia naudojome Andrew Wright pasakojimo principą – ne pildyti pratybas, o ištraukti tikrą istoriją iš paties vaiko gyvenimo. Vaikai rinkosi konkretų prisiminimą: juokingą dieną, kelionę, baisų nutikimą, dieną, kai buvo labai laimingi, ar kitą jiems svarbų įvykį.
Tada darėme „bubbling“ – paprastą minčių žemėlapį, kuris padeda istoriją išskleisti:
- WHO? – kas buvo kartu?
- WHERE? – kur buvai?
- WHAT? – kas atsitiko?
- FEEL? – kaip jauteisi?
Man šis principas patinka tuo, kad vaikui nereikia iš karto „sukurti pasakojimo“. Pradedame nuo vieno tikro prisiminimo, o klausimai padeda ištraukti vis daugiau detalių. Tą patį bubbling principą galima naudoti ir tyrinėjant nuotrauką ar paveikslėlį – nuo to, ką matai, po truputį keliauti į vis platesnį pasakojimą.
Vėliau perėjome prie „Crazy sentences“ žaidimo.
Ant lentos pasidarėme keturis stulpelius: WHEN? WHO? WHAT? WHERE? Kiekvienam stulpeliui vaikai patys siūlė įvairius variantus ir juos surašėme. Pavyzdžiui, prie WHEN? galėjo atsirasti in the morning, after school, at night ir panašiai.
Tada prasidėjo žaidimas. Kiekvienam stulpeliui metėme kauliuką, o iškritęs skaičius parodydavo, kurį variantą turime pasirinkti. Jei išmetei trejetą – imi trečią WHEN? variantą, pavyzdžiui, at night. Tada meti dar kartą ir taip išsirenki WHO?, WHAT? ir WHERE?, kol galiausiai gauni visą sakinį.
Kadangi viską nulemdavo kauliukas, sakiniai kartais išeidavo visiškai absurdiški – ir būtent tai vaikams buvo smagiausia. O man patiko, kad žaisdami jie kartu labai aiškiai matė angliško sakinio struktūrą: kada, kas, ką daro ir kur.
Būtent šiame žaidime ypač gerai pasimatė ir tai, kaip vaikai rašo angliškai. Kadangi žodžius stulpeliams siūlė ir užrašė patys, galėjau pamatyti ne tai, ką jie geba nukopijuoti iš vadovėlio, o kaip jie patys įsivaizduoja jau puikiai girdimų ir vartojamų angliškų žodžių rašybą. Ir iš čia mums natūraliai atsirado kitas mažas tyrinėjimas – angliški garsai ir jų rašyba.