Kiekvieną rudenį, prasidėjus naujiems mokslo metams, ir vėl savęs klausiu: kodėl mes ugdome šeimoje? Atrodo, šitą klausimą sau uždaviau jau tūkstantį kažkelintą kartą. Jo klausia ir kiti, bet kartais sunkiausia apie tai kalbėti pačiam su savimi.
Kažkada su pažįstama kalbėjomės apie ugdymą šeimoje ir ji manęs paklausė: kur tu save įsivaizduoji po penkerių metų šiame kelyje? Ar tu vis dar matai save ugdančią vaikus šeimoje? Mano pirma mintis buvo – taip. Net nesuabejojau. Ir paskui, kai jau gerai apie tai pagalvojau, atsakymas vis tiek liko toks pats.
Mūsų vaikai nelankė darželio. Su jais buvau ir užsiėmiau nuo pat mažens. Paskui atėjo priešmokyklinis ugdymas, pradinės klasės, o dabar vyriausias sūnus jau penktokas. Ir man atrodo, kad tik dabar po truputį pradeda skleistis tas tikrasis ugdymo šeimoje potencialas. Kol vaikai maži, jie vis tiek labai priklausomi nuo tavęs. Tu daug ką organizuoji, vediesi juos už rankos, parenki, pasiūlai. Bet pernai pavasarį ir ypač vasarą labai pajutau, kad ta mamos bambagyslė po truputį pradeda atsitraukti. Vaikas tampa savarankiškesnis. Atsiranda jo paties interesai, jo pasirinkimai, jo atsakomybė.
Ir man nuo to ugdymas šeimoje darosi ne siauresnis, o kaip tik platesnis. Atsiranda vis daugiau galimybių kurti aplinką pagal konkretų vaiką, jo charakterį, polinkius, stipriąsias ir silpnąsias vietas. Galima daugiau energijos nukreipti ten, kur matai prasmę, ir mažiau jos iššvaistyti dalykams, kurių tame vaiko gyvenimo etape tiesiog nereikia.
Gal dėl to po penkerių metų save vis dar matau čia. O kartu su klausimu „kodėl ugdote šeimoje?“ labai dažnai eina ir kitas.
O tu pati?
Kodėl tu aukoji savo gyvenimą vaikams? Tu iškrisi iš darbo rinkos. Prarasi kvalifikaciją. O ką darysi paskui? Kai vaikai baigs mokyklą, kiek tau bus metų?
Man net buvo paskaičiuota. Kai baigsiu ugdyti vaikus, man bus maždaug 54-eri. Ir klausimas buvo maždaug toks: o kas tada? Tarsi tada jau būsi nurašyta.
Ir aš suprantu, iš kur tokie klausimai kyla. Mes gyvename visuomenėje, kurioje reikia dirbti. Reikia užsidirbti, išlaikyti save, šeimą, susimokėti sąskaitas. Aš tikrai nekalbu apie tai, kad nereikia dirbti ar kad finansinis neatsakingumas yra kažkokia dorybė. Bet man kyla kitas klausimas.
Kodėl žmogaus vertę taip lengvai pradedame matuoti pagal tai, kiek jis vertingas darbo rinkoje?
Kartais net ugdydama vaikus, vartydama jų vadovėlius matau, kiek daug mūsų švietime yra tos pačios minties: mes ruošiame žmogų ateičiai. Jis turės įgyti kompetencijų, pasirinkti profesiją, būti konkurencingas, rasti savo vietą darbo rinkoje. Ir visa tai reikalinga. Bet žmogus juk nėra tik būsima darbo jėga.
Man čia atsiranda tam tikras prieštaravimas. Mes labai daug kalbame apie šeimą. Lietuvoje nuolat kalbame apie demografiją, mažėjantį gimstamumą, apie tai, kad trūksta vaikų. Kalbame apie vaikų emocinę gerovę, pilietiškumą, bendruomeniškumą, atsakomybę. Norime, kad užaugtų žmonės, kurie galvotų ne tik apie save.
Bet kai moteris pasirenka didelę savo gyvenimo dalį realiai skirti vaikų auginimui ir ugdymui, labai greitai atsiranda priešiškumas tavo pasitinkimui. O man vieta paklausti – o kodėl ne? Kodėl negali būti šeimų, kurios tam tikru savo gyvenimo etapu pasirenka būtent taip?
Gal jos gyvens paprasčiau. Gal kažko turės mažiau (nors dauguma mano žinomų šeimų, kurios ugdo šeimoje, turi ne ką mažiau :)). Gal kažko atsisakys. Gal vienai šeimai šiuo metu svarbiausia kuo greičiau sukurti finansinį saugumą, kitai – abiejų tėvų profesinė savirealizacija, o trečiai svarbu, kad vienas iš tėvų daugiau savo laiko skirtų vaikams. Nei vienas iš šių pasirinkimų savaime nėra geresnis. Bet kodėl vienas atrodo savaime suprantamas, o kitą nuolat reikia pateisinti?
Ir čia nenoriu supriešinti ugdymo šeimoje su mokykla ar mamų, kurios lieka su vaikais, su tomis, kurios dirba. Viskas apskritai ne apie tai. Ugdymas šeimoje savaime neužaugina nei geresnio, nei protingesnio, nei doresnio žmogaus. Mes irgi klystame. Kartais pasirenkame ne tai. Kartais kažkas, kas puikiai atrodė rugsėjį, spalį visiškai neveikia. Kartais reikia viską perdėlioti iš naujo.
Tiesiog mes pasirinkome tokią formą. Ir man ji duoda galimybę labai dažnai grįžti prie klausimo: kokį žmogų mes auginame? Ne tik ką jis mokės. Ne tik kokius egzaminus išlaikys. Ne tik kur įstos ir kiek kada nors uždirbs. Ar jis supras, kad nėra pasaulio centras? Ar mokės gyventi tarp kitų žmonių? Ar jaus atsakomybę už šeimą, bendruomenę, šalį? Ar savo gebėjimus naudos tik sau, ar galės jais kažką duoti ir kitiems?
Gal todėl man visada prieš akis yra senesnių laikų ugdymas. Ne todėl, kad mes esame kažkokia karališkoji ar elitinė šeima. Tikrai ne. Bet nuo seno vaikai, kuriems vieną dieną turėjo tekti didelė atsakomybė – perimti šeimos amatą, ūkį, verslą, valdymą – dažnai buvo ugdomi labai arti šeimos ir realaus gyvenimo. Jie buvo ruošiami ne vien kažką žinoti. Jie po truputį buvo ruošiami prisiimti atsakomybę. Man ši mintis labai artima. Mes vaikams nepaliksime karalystės. Bet paliksime jiems pasaulį, kuriame reikės gyventi su kitais žmonėmis.
Ir tada lieka dar vienas dalykas – baimė. O kas, jeigu po dešimties metų kažkas nutiks? O jeigu liksi be pajamų? O jeigu pasikeis santykiai? O jeigu neberasi darbo? O jeigu, o jeigu, o jeigu…
Šituos klausimus suprantu. Tik kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad mes labai norime tikėti, jog galime nuo gyvenimo apsidrausti. Jeigu turėsiu pakankamai santaupų, gerą profesiją, nenutrūkusią karjerą, savo pajamas, gerą CV, tada būsiu saugi. Visa tai yra protinga. Reikia planuoti. Reikia būti atsakingam. Bet tai vis tiek nėra garantija.
Mes nežinome, kas bus po penkerių metų. Nežinome, kokia bus darbo rinka, kokios profesijos egzistuos, kokia bus mūsų sveikata, santykiai, šeima. Galime labai daug planuoti, bet negalime kontroliuoti visos sistemos, kurioje gyvename. Ir gal čia yra viena iš svarbiausių minčių, kurią apskritai norėčiau perduoti savo vaikams.
Tu nesi pasaulio centras. Ne viskas priklauso nuo tavęs.
Tai nereiškia, kad nereikia stengtis. Kaip tik reikia. Reikia daryti tai, ką šiandien gali padaryti, prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus ir stengtis juos atlikti kuo geriau. Bet nereikia gyventi iliuzijoje, kad jeigu viską teisingai susiplanuosi, galėsi kontroliuoti savo gyvenimą. Aš nežinau, kokia būsiu 54-erių. Nežinau, ką tada dirbsiu. Nežinau, kokia bus darbo rinka. Nežinau, kur bus mano vaikai ir kokioje visuomenėje jie gyvens.
Bet šiandien žinau, kad save vis dar matau šiame kelyje. Ir kuo vaikai auga, tuo labiau matau ne tai, kiek daug dėl ugdymo šeimoje prarandu, o kiek daug galimybių jame dar tik atsiranda. Todėl gal šitas tekstas labiausiai tiems, kurie irgi ugdo šeimoje ir kartais po dar vieno klausimo „o kas bus su tavimi?“ pradeda tuo abejoti patys.
Mums nereikia įrodyti, kad šitas pasirinkimas tinka visiems.
Jis netinka visiems.
Gal užtenka savęs paklausti: ar gyvenimas, kurį šiandien kuriu, atitinka tai, ką iš tikrųjų laikau svarbu? O kas bus po penkerių, dešimties ar penkiolikos metų – pamatysime tada.
Drąsos mums priimant visas gyvenimo dovanas!
