Neseniai įvykusios ugdymo šeimoje konferencijos iMami pranešimas:
Kol netapau mama, aplinkos pasirinkimas neegzistavo mano pasaulyje. Tačiau, kai nutiko šis stebuklas, ėmiau domėtis kaip aplinka įtakoja vaisiaus vystymąsi, kaip aplinka įtakoja mamą, santykį su vyru. Vėliau viskas persikėlė į santykį su vaiką supančia gamta, kitais žmonėmis. visoje toje kelionėje suvokiau, kad aplinkos pasirinkimas yra vienas svarbiausių kriterijų, norint užauginti sveiką, pilnavertę asmenybę. Nes mes esame socialios būtybės, kurios tobulėjame būtent per salytį su aplinka. Kaip augalo sėklytė dirvoje. galiu užaugti graži asmenybė, arba nespėti subrandinti savojo žiedo.
Ugdymas šeimoje tikrai suteikia daugiau laisvės kontroliuojant tą dirvą, kurioje auga ne tik mūsų vaikai, bet ir mes patys.
Kai gimsta mažas vaikas, mes namuose paruošiame jam saugią aplinką, parenkame atitinkamus žaislus, įrankius, vietas ir pan. Mes tarsi sukuriame aplink vaiką rėmus, bet jų ribose suteikiame jam laisvę. Esant ribotoms ir nepavojingoms sąlygoms vaikas mokosi būti žmogumi (mokosi vaikščioti, valgyti, mokytis, piešti, bendrauti ir pan.). Pamažu jis auga, auga ir mūsų brėžiamos ribos, palikdamos daugiau laisvės fantazijai ir kūrybai. Taip mes nesiūlome vaikui iš anksto paruoštų sprendimų, bet suteikiame jam vietos realizuoti save jam priimtinu būdu saugioje aplinkoje.
Tinkamos aplinkos parinkimas ir jos kūrimas yra labai svarbu, nes šiandieninė vaiko aplinka nulemia tai, koks jis bus rytoj. Pozityvūs pavyzdžiai, filmai, knygos, reali informacija ir t.t. – yra dalykai, kuriuos matydami vaikai įsileidzia į save ir tai formuoja jų asmenybę.
Sąmoningai ar nesąmoningai, mes kasdien priimame sprendimus: ką valgysime, ką rengsimės, kur eisime, kaip mokysimės, su kuo susitiksime ir t.t.. Kol galime, mes renkame vaikams draugus, būrelius ir pan. Ir čia kyla klausimas ar tėvai neatima iš vaiko laisvės? Ar vaikas neužaugs nesavarankiskas?
Jeigu vaikas įspraustas į labai griežtus rėmus, verčiamas daryti taip, kaip sako tėvai, tada vaikas negali vystytis. Jis išauga labai ribotas žmogus, atlieka tik tai, ko iš jo reikalaujama, o visa kita jam nerūpi.
Bet jeigu paliekame vaiką vakuume, nenustatome jokių taisyklių, jis tampa dar nelaimingesnis, kadangi ieško, ką daryti. Šiuo atveju jis yra veikiamas vidinių protrūkių ir pasiduoda giliai glūdinčių impulsų įtakai, kurie kiekviename amžiaus tarpsnyje pasireiškia negatyviais poelgiais ir jų pasekmėmis.
Todėl, iš praktikos, galiu pasakyti, kad geriausia yra vidurinis kelias, kai aš vaikui pateikiu teisingas nuostatas, aiškinu, kas ir kam reikalinga, kodėl turime mokytis, kaip gyventi, rodau pavyzdžius.
Visuomenėje šį pavyzdį rodo ne tik tėvai, bet ir aplinkiniai – kaimynai, giminės, mokykla, draugai. Todėl, vaikas stengiasi įkūnyti tai, ką mato aplinkui. Tai, manau, akivaizdi priežastis, kodėl verta filtruoti vaiką supančias aplinkas kur galime. Kur reikia – būti aktyviam, nelaukti ir nesitikėti nieko iš kitų, kurti pačiam.
NUO KO PRADĖTI?
Vieną pagrindinių principų matome kasdien – kaip mases valdo reklamos, sukurdamos norus, kurių anksčiau nebuvo. Reklama puikiai sužaidžia su žmogaus psichologija, jo prigimtimi, dirbtinai pertvarkydama mūsų priorietų skalę, susvarbindama dalykus, kurių mums dažniausiai net nereikia. Reklamuojami dalykai mums pasidaro tokie svarbūs, mes ju taip norime, kad einame ir perkame. Taip veikia žmogus. Todėl lygiai taip pat mes galime naudoti šį principą ir ugdymo procese: apsupti vaiką aplinka, kuri stimuliuos norus tobulėti, kurti, sužinoti, mokytis, eksperimentuoti. Vaikas jaus malonumą atlikdamas dalykus, kuriuos vertina jį supanti aplinka. Su laiku tai taps geri įpročiai, lydintys vaiką visą gyvenimą.
O kaip nuspręsti kas vaikui yra tinkama aplinka?
Kadangi esame skirtingi, tai noriu pateikti tokį universalų įrankį, kuris, manau, tiks bet kuriai šeimai. Ne tik ugdymui šeimoje, bet ir kitose gyvenimo sirityse.
Yra trys pagrindiniai aspektai:
Tikslas (ko siekiame) -> vaiko aplinka (šeima, socializacija, pomėgiai, priemonės ir pan.) -> tėvų aplinka (saviugda, ryšys šeimoje, bendraminčiai).
TIKSLAS.
Tikslas – tai ašis, pagal kurią filtruojame aplinkas. t.y. sprendžiame kokį būrelį vaikas lankys, su kuo susitiksime, kur eisme, ką skaitysime ir pan.
Tikslas padeda atsisakyti to, kas nereikalinga, nebūtina ir išryškina tai, kas iš tikro reikalinga. Tai pakelia ne tik ugdymo, bet ir gyvenimo kokybę (kalbant apie laiko planavimą, darbo organizavimą ir t.t.).
Mes kaip tėvai turime žinoti ko siekiame gyvenime, koks ugdymo šeimoje tiklsas. Kai žinau kodėl tai darau ir kur turiu palydėti vaiką, tada yra lengviau suvaldyti procesą. Nes neįkliūni į savo egoizmo, nuotaikos, emocijų, nuovargio ar norų spąstus. Tada tiesiog gali nuosekliai ir metodiškai koreguoti savo pasirinkimus būtent pagal šeimoje suderintus siekius. nes kartais pasimeti, bet vyras visada tau primena kur mes einame. Atsiranda bendras rišantie elementas, kurį visi priima su džiaugsmu.
Kiekviena šeima unikali ir turi savo gyvenimo filosofiją, suvokimą ir santykį su tikrove, tad atitinkamai ir tikslai gali būti skirtingi. Nesiplėsiu šiuo aspektu. Bet manau, kad visi man pritartų, jog mūsų vaikams reikalinga aplinka, kurioje jie taptų gerais žmonėmis, jie pažinotų save su visais privalumais ir trūkumais, ir žinotų kaip su visu tuo panaudoti visus jau atrastus mokslus tam, kad būtų tiesiog laimingi.
Aš rašau gana plačiai ir abstrakčiai, nes daugumai šeimų ugdymas šeimoje nėra atskira dalis šeimos gyvenime. Viskas smarkiai persipina ir tampa unikalus tos šeimos gyvenimo stilius.
Asmeniskai aš tikslus išsikeliu planuodama laiką, programą, parinkdama mokymosi medžiaga bei priemones. Pavyzdžiui, mokantis matematikos. Žinome, kad dabar mūsų tikslas yra šią savaitę išmokti dalybą iš 10. Tada aš nebesiblaškau, susikoncentruoju ties šiuo tikslu. Atitinkamai renku žaidimus, užduotis, kartais net filmus tenka pažiūrėti apie vaikus išradėjus, mokslininkus, kad kiltų noras truputį prisiliesti prie mokslo. Vaikai irgi mokosi ,,nešokineti” pagal savo norus, nes jie keičiasi labai dažnai. tie saugūs rėmai – tikslas – apsaugoja mus.
Tu tampi tarsi namų atmosferos moderatore, kuri viską nuolatos stebi ir sujungia reikiamomis jungtimis. Moteris tai gali.
Galbūt tai skamba kaip sunkus ir didelis darbas, bet pradėjus tai daryti, tampa lengviau gyventi rėmuose, kuriuos nustatome patys, o ne primeta kiti.
APLINKA VAIKUI
Vaiko aplinka keičiasi kartu su vaiku, jam augant. Artimiausia aplinka esame mes, ypatingai jeigu udome vaiką šeimoje. Todėl laimėsime daug daugiau, jeigu ugdysime vaiką pagal jo savybes ir charakterį. Ką tai reiškia? Tai reiškia ugdyti vaiką tik suteikiant jam kryptį, bet neprilipdant jam etiketes kuo jis turi būti. Mes to nežinome.
Kiekvienas vaikas turi savo charakterį, su kuriuo gimė, o mes turime padėti jam išreikšti save. Kiekvienas vaikas gimsta su ypatingų savybių kombinacijomis. Palieku jas vaikui, bet parodau jam kaip jis jas gali panaudoti teisingai. Pavyzdžiui, vaikas – mušeika. Nuvedę jį į bokso treniruotes, galime nukreipti visai kita linkme, jis gali tapti tarkim profesionalus sportininkas ar net asmens sargybinis, o jeigu paliksime ji augti nevaldomoje aplinkoje? Nesunku atspėti kokia bus jo ateitis.
Kitas pavyzdys, vis labiau nepatogūs tampantys hiperaktyvūs vaikai. Vietoj to, kad prisiderintume prie jų savybių, mes slopiname jų naturalius poreikius ir priskiriame kažkokią diagnozę. Bet jeigu bandytume ne vaiką priderinti prie priemonių bei programų, o programas prie vaiko – mes pasiektume tą patį tikslą, tik ,,nesulaužytume” asmenybės. Juolab, kad aktyvūs vaikai jau yra dažnas reiškinys.
Ugdymas šeimoje leidžia stebėti ir pastebėti vaiką, pamatyti, kas jam kelia sunkumų ir tada ieškoti išorinių priemonių padėti įveikti sunkumus. Juk ugdymo tikslas vienas – įgyti reikiamus įgūdžius bei žinias, kad vaikas būtų pasiruošęs gyvenimui. Savo gyvenimui. Ne kažkieno kito.
Taip ir gimsta unikalūs kiekvienos šeimos sprendimai. Taip tèvai ieško tinkamų ugdymo metodų. Bando, keičia.
Meluočiau sakydama, kad vaikas visada noriai mokosi, domisi jį supančia aplinka. Taip yra iki kol nedingsta natūralus vaiko žingeidumas viską žinoti. Vėliau reikia kurti norus stimuliuojančią aplinką. Padeda ivairios taktikos, sukeliancios vaikui norą daryti tai, kas jam tinkama ir bus naudinga. Svarbu, kad kai tai daroma su meile ir rūoesčiu vaikui, tai netampa įrankis manipuliuoti vaiku tik savo patogumui, nes mes tą darome vardan išsikelto tiklso, kuris turi padaryti laimingą visą šeimą, ne tik mane.
Žinau, kad daug šeimų keliauja, lanko muziejus, žiūri dokumentinius filmus, skaito knygas. Tai yra kaip bendras ugdymo fonas, kuriame kiekvienam vaikui papildomai atrandama vietos atrasti savo asmenybę, savajį AŠ ir jį auginti.
SOCIALIZACIJA
Be šeimos, dar viena svarbi vaiko aplinkos sudedamoji – bendraamžiai ar kiek vyresni vaikai.
Vaikui būtinas bendravimas, vaikystėje tai – pats svarbiausias dalykas. Nors pirmus dvejus metus vaikas iš viso nejaučia kitų, tiktai save. Todèl jo poreikius patenkina mama. Jau sulaukus dvieju ar trijų metų atsiranda noras sąveikauti su kitais vaikais, kai kada su suaugusiaisiais. Tuomet tampa būtina galvoti apie ugdančią aplinką.
Ir ćia nereikėtų apsiriboti tik darželiu ar mokykla. Pasaulis platus ir spalvotas. Iš praktikos matau, kad galima rasti daug kokybiškesnes aplinkos socialiniams įgūdžiams vystyti. Šeimos buriasi į grupeles, bendrauja su kaimynais, vaikai lanko būrelius, atsiranda bendraminčių ratai, vaikai aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Tiesiog atsižvelgiame į šeimos charakterį, vertybes ir ieškome kas papildytų gretas.
Ne kartą girdėjau atsiliepimus, kad vaikai, ugdomi šeimoje, bendrauja laisviau, yra įdomesni pašnekovams, labiau motyvuoti ir lengviau užmezga pokalbius.
Ugdymas šeimoje mane žavi dar ir tuo, kad vaikas nepatiria per didelio bendraamžių spaudimo. Jis susipažįsta su įvairiomis bendravimo formomis mažomis dozėmis. Aš neįmetu vaiko į džiungles ir sakau ,,Kovok pats dabar”. Verčiau mes kartu po jas pasivaikštome, pasakoju ką matau, vaikas po truputį integruojasi, todėl galime daugiau dėmesio skirti išsiaiskinimams, pokalbiams kodėl žmonės taip elgiasi, kaip elgtis pačiam ir pan. Jis taip mokosi kaip suprasti žmogaus psichologiją. Taip galima palaipsniui integruoti vaiką į realų pasaulį, patiriant visus santykių niuansus ir klojant pagrindus tiems metams, kai vaikas turės pats paimti vadeles į savo rankas.
Kol yra galimybė tėvai, ugdantys vaikus šeimoje, stengiasi sukurti saugias ir tinkamas aplinkas vaikams sąmoningai socializuotis ir mokytis bendravimo meno. Galbūt tai negali atstoti visos dienos kokybiško bendravimo su bendraamžiais, tačiau ar mes turime tokį pasirinkimą?
Man norisi sugriauti mitus, kad ugdymas šeimoje yra vaiko uzsidarymas tarp keturių sienų. Priešingai, tai durų tose sienose padarymas. Durų į pasaulį, kurias sukuria tėvai.
APLINKA TÈVAMS
Kad tevams nepritruktų jėgų, motyvacijos ir išminties – jiems be galo reikalinga aplinka, kuri palaikytų, suteiktų drąsos, pasitikėjimo.
Taip pat reikia ir įvairių priemonių keisti savyje požiūrį į patį ugdymą, į vaiką, į save, į gyvenimą. Ir tai smagu. Tai suteikia gyvenimui tiek daug naujų pojūčių ir prasmės, kad tai atperka visas pastangas.. Net ta pati kasdienė rutina tampa kaskart vis kitokia.
Ugdymas šeimoje gerokai nufiltravo mūsų šeimą supančius žmones, nes ne visi sugebėjo priimti mūsų pasirinkimą, ne visi suprato, kas yra ugdymas šeimoje ir kiek daug jis gali duoti vaikui. Ir tai normalu, nes Lietuvoje ši mokymosi forma labai nauja. Tad įvertinant tai, nereikėtų ieškoti palaikymo ten, kur jo gali ir nebūti. Tiesiog, kad išvengtume nusivylimo.
Su ketinimu suteikti emocinį palaikymą tėvams, būti pozityvia aplinka, be jokios neigiamos reklamos, jau penkti metai vedu savo tinklapį www.ugdymasirauklejimas.lt.
Ten pat keliu daug idėjų, minčių apie ugdymą bei auklejimą tiek vaikų, tiek tevų. Jau yra beveik 1000 įrašų ką veikti su vaikais nuo 2 iki 9 metų, kaip vyksta ugdymas šeimoje praktiškai.
Na ir pabaigai,
Tikiu, kad ugdymas turi mokyti vaikus kas gyvenime yra svarbu, o kas mažiau, kas yra gerai, o kas blogai, kas yra vertinga, o kas ne.
Stengiausi kalbėti ne per daug asmeniškai, nes tikiu, kad kiekvienos šeimos patirtys yra skirtingos ir kiekviena šeima turi nueiti skirtingą kelią. Todėl norėjosi, kad jūsų skirtas laikas man duotų jums peno mintims.
Tikiuosi radote sau kažko naudingo..
Ačiū už galimybę, už dėmesį ir linkiu drąsos keisti savo bei vaikų gyvenimo kokybe.
Visas konferencijos įrašas čia: Ugdymo Šeimoje asociacijos platformoje.