Vaikų auklėjimas

Šiais laikai jau turbūt visi akivaizdžiai jaučiame atotrūkį tarp kartų. Vis sunkiau ir sunkiau suprasti ko nori, kuo gyvena mūsų vaikai. Jeigu anksčiau atotrūkis buvo laikomas 25 metai, tai dabar ta riba sumažėjo iki 5-10 metų. Įsivaizduojate kokiu greičiu viskas keičiasi? Kas žino, galbūt tas tarpas dar sumažės ir bus dar sudėtingiau suprasti vieniems kitus […]

Ne su viena mama kalbėjau ir visos patvirtino, kad auginant du ir daugiau vaikų kasdien jaučiasi įtampa dėl tarp jų kylančių peštynių. Jau įsitikinau, kad leisti tiesiog ,,bujoti” ir elgtis kaip kas nori – netinkamas variantas. Tačiau atimti visišką laisvę ir nuolat stovėti kaip žandarui – irgi negerai. Bet suderinus abu dalykus gaunasi labai gera

Nekart esu girdėjusi juokaujant, kad vaikų nereikia auginti, jie auga patys. Ir tikrai, auga. Tik klausimas dėl kokybės. Jeigu paliktume vaiką vystytis vieną kažkur miške, natūraliai, tai jis ir vystytų tik gyvūninę dalį savyje, ne žmogiškąją. Net ir vėliau sugrąžintas į žmonių visuomenę nesugebėtų prie jos pritapti. Tai man ,,miškas” yra ta palikta visapusiška vaiko

Dažnai kyla klausimai: kaip, žinant koks yra pasaulis, mokyti vaikus būti gerais kitiems? O gal esame priversti leisti jiems būti chamais ir manyti, kad jie pasaulio centras? Kada be jokių kompromisų parodyti vaikui ,,stop”, o kur riba, kuri nesužlugdytų jo asmenybės? Mūsų protėviai gyveno kur kas primytivesnį gyvenimą, rūpinosi iš kur gauti maisto, kad išgyventų

Paauglystė – ypatingas gyvenimo pereinamasi etapas, kuriame vaikas ieško savojo tikrojo ,,Aš”. Šiame laikotarpyje jam labai reikalingas šeimos pripažinimas, palaikymas ir supratimas. Nėra saugesnės vietos, kaip namai, kuriuose visi tave priima kaskart su naujais tavo niuansais, kurių tu net pats nežinai! Niekas nesmerkia, o priešingai, supranta, kad emocijų audros, noras pabūti vienam, domėjimasis viskuo ir

Dažnai pokalbiuose apie vaikų auklejimą iškyla klausimai ar tam tikri dalykai yra gerai ar blogai vaikams. Čia prasideda tėvų asmeninės interpretacijos, kurios ne visada suveikia tinkamai. Bėda ta, kad dažniausiai jos neturi vieningos krypties: mama sako viena, tėtis – kitą arba dalykai sprendžiami pagal nuotaiką, vidines tos akimirkos būsenas, norus, aplinkinių komentarus ir pan.. Vaikams

Viena dažniausiai mano kartotų klaidų (bent jau pirmuosius dvejetą metų) buvo galvojimas, kad mažas vaikas privalo sugebėti atsirinkti kas gera ir teisinga, o kas ne. Aš sukuriu jam ,,pagundą”, o jis turi pasirinkti mano variantą (ir dar teisingą). Vėliau suvokiau, kad toks elgesys iš mano pusės nėra savarankiškos asmenybės auklėjimas. Gerai žinomas pavyzdys – rozetė.

⁃ Mama, aš niekada nenoriu užaugti.. ⁃ Kodėl? ⁃ Nes noriu visą gyvenimą gyventi su jumis. Ar galėsiu gyventi kartu net jei būsiu didelis kaip tu? Nežinau kodėl, bet tai buvo toks jaudinantis mano sūnaus klausimas. Vėliau kalbėjome dar apie tai ir supratau, kad jis bijo, jog užaugęs bus vienas ir vienišas. Prisiminiau ir savo

Keletą dienų negaliu pamiršti pokalbio su viena šeima. Jie dalinosi savo patirtimi su paaugliu sūnumi, kurio, panašu, niekas šiame gyvenime nebedomina. Man buvo labai įdomu išgirsti jų paieškas, patirtį, paaiškinimus, atradimus. Juk vieną dieną ir mano vaikai persijungs į kažkokį kitokį rėžimą… ir nežinai kokį. Paaugliai paklausti ko jie tikisi iš gyvenimo, ko siekia dažnai