Šiandien žaisdami palietėme svarbią temą – objekto ir vietos apibūdnimą, bei pasakojimą be žodžių. Šiems užsiėmimams naudoju lėlytę, kaip veiklos vedėja, taip įsileidžiame teatro motyvus į savo mokymosi procesą.
Kartais pasakojimas būna lakoniškas, jam trūksta detalių, tad pabandėme ieškoti tų detalių aplink mus.
PIRMA DALIS
Pirmasis žaidimas buvo susikaupti ir klausyti. Klausyti ką girdime lauke (už lango) ir kambaryje. Vaikai dar nemoka rašyti, tad paprašiau nupiešti bent po du objektus (ir gavosi šauniai). Lauke girdėjome paukščius, vaikų klegesį, medžių lapų šnarėjimą, bei automobilius. Kambaryje – laikrodį, kalbančią dukrą, vandens tekėjimą. Aptarėme ar tie garsai tylūs ar garsūs, džiaugsmingi ar bauginantys. Tada pabandėme sukurti po sakinį, panaudodami kartu atrastas detales (pvz.: Lauke buvo geras oras, vaikai labai džiaugėsi saulės spinduliais ir krykštavo iš džiaugsmo).
ANTRA DALIS
Antras žaidimas buvo susijęs su objektu. Šis žaidimas patinka vaikams. Pirma sugalvojau kažkokį objektą, kuris visiems pažįstamas ir tada keliais sakiniais jį apibūdinau. Vaikai turėjo atspėti kas tai. Kai jau suprato žaidimo taisykles, paeiliui keitėmės. Tai skatina galvoti apie objektą plačiau: pavyzdžiui, papasakoti apie kamuolį neminint jo pavadinimo (apvalus, guminis, šokinėja ir pan.).
TREČIA DALIS
Trečias žaidimas labiau siejasi su vaidyba 🙂 Mini pantomimos spektaklis, kurį vaikai turėjo garsiai interpretuoti, pabandyti atspėti ką aš norėjau papasakoti. Vėliau kiekvienas vaikas bandė suvaidinti tą pačią istoriją.
Taigi, pasirinkau žinomą motyvą iš neseniai skaitytos istorijos:
Žmogus pasiklydo miške, eina taku ir pamato namą. Beldžiasi į duris, bet niekas neatidaro. Tada bando atidaryti duris – jos atrakintos. Žmogus įeina į namą, iš virtuvės pasklinda garuojančio maisto kvapas. Jis negali susilaikyti, suvalgo viską. Tada pasijaučia pavargęs, nueina prigulti ant sofos. Miega. Ryte atsikelia pailsėjęs ir laimingas.
Suvaidinau viską be žodžių ir papildomų daiktų (pantomima). Paklausiau vaikų ką jie suprato. Buvo viskas miglota. Tada kartojau vaidinimą su pertraukomis (po vieną veiksmą), kad vaikai galėtų įvardyti ką vaizduoju po sakinį. Taip atgaminome visą istoriją. Vėliau vaikai bandė pakartoti, pridėti naujų detalių.
Remiantis knyga “Creating stories with children” Andrew Wright