Kartais pagaunu save galvojant – ko iš tiesų reikia mūsų šeimai, o kas tėra dar vienas daiktas ar įprotis, kuris tik užima vietą (kartais ir galvoje)? Šiandien viskas taip greitai keičiasi, aplink tiek daug pasiūlymų, nuomonių, lūkesčių… Ir norisi neprarasti to vidinio balso, kuris padėtų atskirti, kas svarbu.
Pastebėjau, kad kai skiriu laiko sau – bent truputį pasigilinu į tai, kaip veikia žmonės, kaip mes auklėjame vaikus, kaip reaguojame į aplinką – tada ir sprendimai tampa aiškesni. Atsiranda mažiau chaoso, mažiau impulsyvių pirkinių ar veiklų, kurios „lyg ir reikalingos“, bet iš tiesų neteikia jokios prasmės ar džiaugsmo.
Augindama vaikus vis dažniau galvoju ne apie tai, ką jiems duoti šiandien, o apie tai, kuo jie taps rytoj. Nenuspėjama, kokioje realybėje jie gyvens – profesijos keičiasi, pasaulis juda be stabdžių. Bet jei jie mokės būti žmonėmis – jautriais, sąmoningais, drąsiais, – tai turbūt svarbiausias „bagažas“, kurį galiu padėti jiems susikrauti.
Ir kai apie tai prisimenu, viskas pasidaro paprasčiau. Namuose tampa svarbu ne tai, kiek turime daiktų, o kiek čia yra šilumos, dėmesio, saugumo. Tiek sau, tiek vaikams.