Kas augina ne pirmą vaikelį, turbūt pastebėjo, jog vaikai piešia etapais, kurie stebėtinai atitinka jų amžių ir raidą. Mūsų namuose dabar – galvakojų periodas: kai vaikas kojas piešia tiesiai iš galvos, o rankos – tiesiog kažkur šone. Kūno dar nėra, bet galva didžiulė. Beje, neseniai ten dar ir smegenis nupiešė – „kad žinotum, jog mąsto“.
Kiek mažesni vaikai kūno dalis piešia išsklaidytas po visą lapą – čia viena ranka, ten akis, kur kitur – burna. Iš šalies žiūrint – tarsi chaosas, bet tame chaose slypi nuostabi logika.
Įdomu, kaip universaliai šie piešimo etapai pasikartoja – lyg pagal biologinį laikrodį. Skirtingi vaikai, skirtingos šeimos, bet panašios formos, tos pačios vystymosi stotelės.
Tyrinėtojai, tokie kaip Rhoda Kellogg ar Viktor Lowenfeld, seniai pastebėjo, kad vaikų piešiniai – ne tik kūryba, bet ir psichologinė kalba. Vaikas piešia tai, ką supranta apie save ir pasaulį. Kai piešia galvakojį, jis mato save kaip didelę galvą – protą, akis, burną, o kūnas dar „neegzistuoja“. Taip vaikas perteikia savo patirtį – dažnai dar be aiškios savivokos apie kūno vientisumą.
Tai – lyg mažoji evoliucija popieriaus lape. Ir man – vienas iš gražiausių priminimų, kad augimas vyksta net tada, kai atrodo, kad „tiesiog piešiame“.