„Kiek šiuolaikinės švietimo teorijos yra išmintingos ir humaniškos, o kiek jos tik pataikauja vaikų garbinimui, kuriam visi paklūstame – tai klausimas, į kurį negalima atsakyti skubotai.“ Charlotte Mason
Prieš daugiau nei 100 metų ji jau matė tai, su kuo mes vis dar susiduriame šiandien.
Skaitydama Charlotte Mason, nustebau, kaip jos aprašytos problemos prieš daugiau nei šimtą metų vis dar skamba pažįstamai šiandien.
Ji kalbėjo apie pasikeitimą nuo senosios sistemos griežtumo – kai vaikai buvo mokomi atlaikyti sunkumus griežtomis sąlygomis – prie naujo požiūrio, kuriame vaikai neturėtų kentėti nuo nuovargio ar nepatogumų. Berniukas, drebantis nuo šalčio, atsisakė pastogės, nes taip buvo mokomas ištvermės. Šiandien esame nusisukę į kitą kraštutinumą – kartais taip toli, kad vaikų atsparumas net nebėra ugdomas.
Mason pastebėjo, kad dabar vaikų malonumai svarbesni nei pareigos, o pasaulis keičiamas pagal jų poreikius. Šiandien suaugusieji vaikšto ant pirštų galų aplink vaikus, kartais pamiršdami ar nežinodami ilgalaikį charakterio formavimą, tikrąjį auklėjimo tikslą.
Mason primena: auklėjimas ir ugdymas reikalauja metodo – ne pataikavimo. Vaikams reikia apgalvotos struktūros, o ne neribotos laisvės.
Galbūt praeitis vis dar saugo išmintį, kurios šiandien ieškome. O gal visada viskas susiję kaip viena gija, kuri neturi praeities, dabarties ir ateities. Tiesiog bendras žmonijos galvosūkis – kaip ir dėl ko turime gyventi – nepaklūstantis nei laikui, nei vietai?