Vos tik moteris pastoja, ją užplūsta ypatinga jėga, suteikianti postūmį gyventi už du, o tai taip prasminga.
,,Aš nesugebėsiu. Aš nemokėsiu. Aš bijau. Aš nieko nežinau”. Tokie pirmieji klausimai kyla gimus vaikeliui. Natūralu, nes kaip įmanoma žinoti apie tai, ko niekada nepatyrei savo gyvenime? Net įsivizduoti negali, nes neegzistuoja niekas panašaus į tai, kas atsiskleidžia tapus mama.
Tačiau kartais, net ir tai žinant, viduje atsiranda disbalansas. Žinoma, iš vėžių išmuša hormonai, fizinė ir psichologinė būklė. Bet labai svarbu atrasti pusiausvyrą su pačia gamtos sistema.
Sakau taip, nes pati laukiuosi ir, kai užplūsta visokie jausmai, primenu sau, kad jeigu besilaukianti moteris nesijaučia laiminga, tai tik todėl, kad ji ,,atsijungė” nuo visos gamtos. Nes neįmanoma, kad dalyvaudama tokiame neįtikėtiname procese moteris jaustųsi blogai. Joje vystosi nauja gyvybė. Žmogaus kūnas kovoja prieš svetimkūnius, o vaisių priima, globoja, atiduoda visą save. Tai stebuklas!
Bet kur ieškoti to ryšio su gamtos sistema? Jaunystėje maniau, kad pakanka būti gamtos apsuptyje: medžių, augalų, saulės ir pan.. Bet su metais ėmė trūkti dar vienos labai svarbios sudedamosios – žmogaus. Studijuodama savo prigimtį ir vietą gyvenime, atradau, kad žmonės taip pat yra tos sistemos dalis. Tad ta pusiausvyra nėštumo metu kuriama visapusiškai, įjungiant visus gamtos lygius (negyvąją gamtą, augmeniją, gyvūniją ir žmogiškuosius santykius). Tas visų dalių sujungimas savyje ir suteikia pilnatvės, laimės pojūtį. Ir to niekaip negalėčiau padaryti viena. Tam reikia kitų žmonių.
Kai norisi pabėgti nuo pasaulio, aš apie tai užsimenu savo vyrui ar draugėms, o jau jie primena apie tikrąją pusiausvyrą ir kokią didingą rolę man patikėjo likimas.
P.S. O kam kyla materialių baimių, tai surašiau keletą praktinių dalykėlių kaip pasiruošti gimdymui, kurie man padėjo: https://ugdymasirauklejimas.lt/home/?p=11821&preview=true