Pradėjome 28 dienų šeimos iššūkį su tikslu, kaip sūnus įvardino, nebenorėti užsidaryti po vieną atskirai ir sutikti Kalėdas jausmiškai kartu. Kitais žodžiais tariant – sustiprinti šeimos ryšį, pasinaudojant šiuo kalendoriumi.
Šiandien norisi parašyti apie patirtis, kurios iš pradžių gali atrodyti katostrofa! Arba, kai viskas vyksta ne pagal planą.
Toks buvo būtent šis vakaras. Vaikai dar iki vakarienės nepasitarę išpakavo šios dienos užduotis (28 dienų iššūkio). Sūnus pamatė, kad bus žaidimas. Dukra – kad papildomai gausime saldainių. Turbūt jau įsivaizduojate koks likimas laukia vakarienės, kai tiek smagybių prieš akis?! 🤭
Taip ir buvo. Dukra pareiškė, kad nenori valgyti. O puikiai žinojau, kad nori, tik labiau nori saldainio, kurį pamatė… Ašaros, pyktis, nepasitenkinimas iš jos puses. Mudu su vyru sėdėjome ramiai ir net nesiruošėme niekur eiti, nusileisti, kad ir kaip norėjosi jaukaus vakaro ramybėje. Tačiau dukrai reikėjo pavalgyti. Brolis bandė visaip įkalbėti sesę valgyti, o ji tikėjosi, kad mes ,,atsileisime” ir visgi suvalgysim po saldainį.
Deja, nebuvo nei saldainių, nei bendro žaidimo. Vakaras tuo ir baigėsi.
Skamba liūdnai. Iš pradžių taip ir buvo, bet vėliau tarp mūsų stojusi pauzė leido visiems pajausti, kaip kiekvieno elgesys įtakoja visos šeimos likimą.
Paprastai gyvenime žmonės yra linkę ,,stabdį” pašalinti (mūsų atveju tai buvo dukra), o čia mes atkakliai laikėmes tikslo ir neplikom nė vieno nario ,,už borto”. Leidome visiems pajausti nusivylimą, kad gyvenimas nėra filmas, kuris visada baigiasi gerai ir laimingai. Būna ir su tokia pabaiga.
Rytoj būtinai visi pasikalbėsime kas nutiko, o šiandien einu miegoti su šypsena veide, nes pajutau, kad net ir toks, atrodytų, nesėkmingas vakaras mus labai labai suartino. Galbūt net ir labiau negu smagus pasisėdėjimas.
Nes vienybė ir yra pojūtis, kad mes labai tampriai priklausome vienas nuo kito. Tad nuolat teks laviruoti tarp to, ko noriu aš ir tarp to, ko nori kiti.
Bet ar tai ir nėra tikrasis gyvenimo žavesys? 💭