Turbūt mažai tokių atvejų, kad vestuvių dieną partneriai nebūtų tikri, jog gyvens amžinai kartu. Bet realiai vis mažiau ir mažiau porų išsilaiko kartu keletą metų.
Ir manau, jog labai svarbu kalbėti apie priežastis – kodėl taip yra?
Kažkas keičiasi pasaulyje ir mes turime žinoti kas, kad galėtume patys kurti savo gyvenimą. Galų gale, nuspręsti kada tuoktis, o kada skirtis.
Ne naujiena parašysiu, kad žmogaus prigimtis yra egoistinė. Kuo toliau, tuo sunkiau tampa užmaskuoti savąjį ,,Aš”. Norisi parodyti kitiems kokia esu protinga, stipri, savarankuška ir t.t. Ir tame nieko blogo nėra. Tiesiog, kai tas noras pasinaudoti kitais yra nekontroliuojamas, mes nejausdami nukertame tarpusavio ryšius.
Čia kaip su katinu, kuomet senolis išdresiravo katiną elgtis kaip žmogų, bet vos tik katinas pamatė pelę – visas įdirbis baigėsi, instinktai paėmė viršų.
Taip ir santykiuose. Kažkurį laiką gaunu labai didelį užsipildymą iš kito žmogaus: malonu būti, bendrauti, pramogauti, dėl to galiu ir nusileisti, ,,nepastebėti” kažkokių dalykų, atleisti.
Bet ateina laikas, kai viduje pajaučiu, jog man nebėra jokios naudos, o tada įsijungia instinktai. Noriu pašalinti tą žmogų iš savo gyvenimo.
Prieš tęsiant skaitymą, siūlyčiau patikrinti ar taip yra iš tiesų; kaip keičiasi požiūris į žmogų, kuris daro man malonius dalykus arba erzinančius; kodėl erzina? Kodėl patinka?
Taigi, žinant žmogaus prigimtį, galima sakyti, jog meilės pažaidai nieko nereiškia. Svarbu žinoti, kad visą gyvenimą mūsų santykius lydės bendras priešas – egoizmas – kuris yra stipresnis už mus. Bet žingsnis po žingsnio partneriai turi stengtis suartėti. Tik taip galima išsilaikyti kartu.
Toks darbas turi vykti reguliariai. Tarsi šokis: prieiti artyn vienas kito, pajutus neigiamą reakciją – atsitraukti, bet po to žengti du žingsnius artyn.
Mes su vyru daug kalbame apie šį procesą. Nelengva, bet įmanoma prisijaukinti tai, kas mus nuolat skiria (puikybę, pavydą, kontrolę). Kiekviena pora atranda savo santykių statymo formulę. Aš noriu pasidalinti koks mūsų šeimos siekis.
◦ Pirmiausia, reikia labai norėti tvirtų santykių, gristų pasitikėjimu ir abipusiu laidavimu.
◦ Tada reikia drąsos. Drąsos įsileisti į savo pasaulį kitą pasaulį.
◦ Reikia užsispyrimo eiti iki galo. Tai yra, nelaukti kol kažkas nutiks. Būti paċiam savo likimo kalviu.
◦ Reikia kantrybės duoti laiko sau ar partneriui. Nes būnai jausmas, atrodo, kad vieną dieną mylėjau, o šiandien jaučiu atstumimą. Reikia laiko pergalvoti savo gyvenimą, savo būseną, partnerį ir pasidaryti išvadas, jog greičiausiai galiu tęsti, tik reikia užmegzti kontaktą tarp mūsų, kuriame galėtume atrasti kažką pozityvaus.
Didžiausia klaida, kurią darome yra tai, jog priimame viską taip, kaip matome ir jaučiame ir per daug asmeniškai. O derėtų sukurti sąlygas parodyti vienas kitam, kad dabar, pavyzdžiui, negaliu priarteti ir partneris turi tai suprasti. Neįsižeisti, bet atsitraukti kol aš suvirškinsiu kas vyksta. Tą patį turiu daryti ir aš. Stengtis nesielgti impulsyviai, sulaikyti vidines interpretacijas, nes jos tikrai bus ,,Bėk, kovok, keršyk”.
Nesivadovaujant vidiniais impulsai, o laikantis bendro susitarimo, atsiranda ir bendras vienas kito supratimas, gimsta meile. Tada myliu kitą, nes jis yra mano partneris, kuris supranta mane ir kartu stato tiltą tarp mano širdies ir jo širdies.
Svarbiausia žinoti, kad abu turime vidinių iššūkių, su kuriais dirbdami kartu galime užmegzti ryšį, kuris taps mūsų laimės garantu.
Kiekvienas netobulas aštrus kampas – tai tobuliausia sąlyga ir galimybė mums augti ir tobulėti. Tad santykiai tobuli ar netobuli priklauso tik nuo pačio požiūrio.