Kada pradeda veikti kritinis mąstymas
Purendama trečio sūnaus patalus, prisiminiau juokingą pardavėjos komentarą apie vaikišką čiūžinuką. Buvome jauni būsimi tėvai, rinkomės tarp kelių skirtingų čiužinukų lovelei. Kam tos skylutės čiužinyje, paklausė vyras. Konsultantė patikino, kad jos labai svarbios, jog kūdikis neuždustų, mat skylutės bambutei kvėpuoti. Mudu negalėjome sulaikyti juoko. Dar ir šiandien šis sakinys abu grąžina į tą juokingai nepatogią situaciją, kuri primena nepamiršti kritinio mąstymo.
Tai viena svarbiausių man gebėjimų, kuriuos noriu išugdyti vaikams. Kas žino, gal dar ir mudu su vyru spėsime į tą patį traukinį!
Dažnai kritinis mąstymas painiojamas su pasitikėjimu savimi ar drąsa turėti nuomonę. Ne apie tai kalbu. Mano patirtyje tai veikiau gebėjimas sustoti, kai kažkas formuoja mano mintį vietoj manęs. O šiandien taip nutinka nuolat. Autoritetai, etiketės, „taip reikia“, „taip saugiau“, „visi taip daro“. Net tokiose, atrodytų, nekaltose situacijose kaip čiužinuko pirkimas.
Tąkart man pasisekė, kad jautriausiu gyvenimo momentu greta stovėjo žmogus, kuris rėmėsi ne baime, o elementariais gamtos dėsniais. Kitu atveju, labai tikėtina, būčiau atidavusi sprendimą į svetimas rankas vien todėl, kad jos atrodė labiau žinančios.
Per dvylika metų tokių situacijų buvo ne viena. Iš pradžių jos gąsdino, o dabar jos mane išmokė klausti. Išgirdusi teiginį ieškau priežasties – kodėl? Žiūriu, kam tai naudinga. Bandau įsivaizduoti, kaip tai atrodytų, jei nuimtume visas baimes ir paliktume tik paprastus gamtos dėsnius.
Prisipažinsiu, nėra lengva nusimesti visus nuo vaikystės įrašytus šablonus. Tačiau vis dažniau pagaunu save džiaugiantis tais momentais, kai aiškiai suvokiu: po galais, aš nieko nesuprantu apie šį pasaulį. Ir tame atsiveria ne tuštuma, o gyvybė. Nes tik tada gimsta klausimai. Ne tam, kad greitai gautų atsakymą, o tam, kad vestų giliau.
Kol vidinis kritikas panikoje kuria teorijas, aš mokausi atsitraukti. Nuo instinkto, nuo automatinio reagavimo, nuo to „reikia greitai apsispręsti“. Ir kuo labiau pavyksta taip atsitraukti, tuo aiškiau matau: mintį galima tikrinti tik matuojant. Ne jausmu, ne autoritetu, ne savo teisumu, o lyginant – ar čia daugiau tiesos, ar daugiau patogaus melo.
Man kritinis mąstymas prasideda ne nuo atsakymų, o nuo ryšio su kažkuo gilesniu nei aš pati. Su tuo, kas nepriklauso nuo mano nuotaikos, baimių ar interesų. Kai pavyksta prie to prisiliesti, net trumpam, daugelis „faktų“ nebeišlaiko paprasto vidinio patikrinimo.
Gal todėl šiandien taip sunku būti kritišku. Ne todėl, kad trūktų informacijos, o todėl, kad kritika per dažnai tampa būdu apginti save, o ne ieškoti tiesos. O tiesa atsiveria tik ten, kur klausimas tęsiamas, o ne uždaromas pirmu patogiu atsakymu