Ugdant šeimoje labai aiškiai pamatai, kad vaiko mokymasis turi ritmą.
Pastaruoju metu vaikai man vis dažniau sako: „Mama, mes jau šiek tiek pavargom nuo visko.“ Ir aš juos suprantu. Ateina mokslo metų pabaiga, ir kartu labai natūraliai prasideda kitas gyvenimo ritmas: lauko darbai, sodas, daržas, kiemas. Vaikai vis labiau nori būti lauke, tvarkyti savo teritoriją, sodinti gėles, kažką kasti, nešti, laistyti, stebėti.
Ir aš pagalvojau, kaip nuostabu, kad ugdant šeimoje mes turime galimybę tą pamatyti ir padaryti pertrauką. Mums kažkaip natūraliai taip susidėlioja, kad gegužė ir birželis tampa labiau vasaros, lauko ir atostogų mėnesiais. O liepos viduryje vaikai patys po truputį pradeda grįžti prie knygų. Jiems vėl pasidaro įdomu mokytis. Rugpjūtį jau visai ramiai darome užduotis ir mokslo metus pradedame anksčiau, bet be to didelio vidinio pasipriešinimo.
Man ši laisvė labai brangi. Ne kaip galimybė nieko nedaryti, o kaip galimybė labiau girdėti šeimos ritmą. Nes vaikai nėra vienodos mašinos, kurias galima visus metus laikyti tuo pačiu tempu. Yra laikas, kai geriau sekasi skaityti, rašyti, skaičiuoti. Ir yra laikas, kai pats gyvenimas labiau kviečia į kiemą, į žemę, į kūną, į praktinį darbą.
Kartais matau diskusijas, kad Lietuvoje vaikams gal reikėtų trumpinti atostogas, kaip kai kuriose kitose šalyse, nes esą jie per daug atostogauja. Ir aš nežinau, kaip yra teisingiausia visiems. Bet man visada kyla klausimas: ką mes iš tikrųjų lyginame? Ar tik datas kalendoriuje? Ar mokymosi kokybę? Ar metodus? Ar vaiko dienos tempą? Ar tai, kaip jis jaučiasi po visų metų?
Nes jeigu lyginame tik atostogų ilgį, bet nelyginame viso ugdymo ritmo, tai labai lengva padaryti neteisingą išvadą. Lietuvoje vaikai dažnai gyvena gana dideliu tempu. Daug pamokų, daug reikalavimų, daug užduočių, daug skubėjimo. Negaliu kalbėti už visas šalis ir visus vaikus, bet iš to, ką girdžiu iš šeimų, gyvenančių Vokietijoje, Anglijoje ar Australijoje, vaikų ritmas ten dažnai atrodo kitoks. Ne visada lengvesnis, bet kitoks.
Todėl man atrodo, kad klausimas nėra vien apie tai, kiek savaičių vaikas ilsisi. Klausimas yra apie tai, ar mes apskritai matome vaiką kaip gyvą žmogų, o ne tik kaip mokymosi planą. Ar pastebime, kada jis dar gali eiti, o kada jau reikia sustoti. Ar leidžiame gyvenimui įeiti į ugdymą ne kaip trukdžiui, o kaip jo daliai.
Man ugdymas šeimoje tuo ir brangus, kad galiu matyti savo vaikus iš arti. Ne idealiai, ne visada jautriai, ne visada ramiai, bet vis tiek iš arti. Ir kartais tas matymas leidžia laiku sustoti. Padėti knygą į šalį. Išeiti į kiemą. Pasodinti gėlę. Palieti žemę. Leisti vaikui pailsėti ne nuo mokymosi apskritai, bet nuo vieno mokymosi būdo.
Nes galbūt gegužę vaikas nesustoja mokytis. Galbūt jis tik mokosi kitaip.