Oj, vaikai myli suaugusių žaisliukus! 🙂
Mintis buvo susipažinti kaip veikia skeneris ir spausdintuvas, kaip galima jį panaudoti kaip vieną iš savo minčių, jausmų išraiškos priemonę. Taip pat atkreipti dėmesį į detales, raštus, ritmiką, abstarktumą, chaosą.
Pirmieji žiedlapiai buvo ,,tiesiog” sudėti be jokios minties, tad ir rezultatas buvo sunkiai suvokiamas. Bet tada galima vaikui pasiūlyti sukurti kokią kompoziciją, papaskoti kokią istoriją, o gal tiesiog pažaisti su kompozicija. Viskas priklauso nuo vaiko amžiaus, įsijungimo.
Kol nepaemi markerio į rankas, nepridedi kažkokių detalių, tol vaikui neaiškus iki galo kas vyksta. Bet po tokio pavyzdžio, tiesą pasakius, po šių ekperimentų vaikai patys savo piešinius skenuoja, papildo, paklijuoja kažką ir vėl skenuoja. Manau, kad pirminis tikslas pasiektas, o tolimesnis šių bandymų likimas jau vaikų rankose.
Pradėjome tiesiog nuo techninių dalykų: paaiškinimo kas yra spausdintuvas, kas skeneris, kokias funkcijas atlieka ir pan. Po šventės turėjome gėlių, tad pamaniau, kad galime jas ir panaudoti, juk formos, spalvos Gamtoje pačios tobuliausios.
Taigi, dedame objektus atsitiktine ar jau suplanuota tvarka (pirmąkart darant, vaikui dar sunku nuspėti rezultatus), tada skenuojame juos, vėliau atspausdintus lapus pildome naudodami vaizduotę: kerpame, klijuojame ant viršaus, piešiame markeriais, kreidelėmis, vėl skenuojame… Tiesiog laisvė vaizduotei. Nereikėtų tikėtis konkrečių rezutatų, šiame etape svarbus yra pats pažinimo procesas.
Galima naudoti įvairius objektus, kurie nebraižytų skenerio stiklo. Galbūt mėgstamos knygos paveiksliukas, kurį galima iškirpti, priklijuoti prie didesnio popieriaus lapo ir papildyti savo piešiniais, o gal šeimos fotografija, kurią papildome svajonių atostogų vaizdais… Manau, tai nuostabus būdas kurti savo istorijų – knygučių iliustracijas.
Kūrybinio įkvėpimo!