Ugdymas šeimoje – pastangų reikalaujantis procesas, kuriame visa šeima turi būti nuolat motyvuojama.
O žmogų motyvuoja nauda. Jis turi žinoti ar bent numatyti, kad gaus naudos.
Moteris – namų branduolys. Jos nuotaika, nusiteikimas, tikslas įtakoja visą šeimą. Nepaslaptis, kad dažniausiai jai tenka ne tik buities darbus nudirbti, bet ir aktyviai dalyvauti vaikų ugdymo procese.
Jai reikia palaikymo. Čia kaip su židiniu, jeigu norime mėgautis jo šiluma, turime palaikyti degimą. Kad ir kokia užtikrinta jausčiausi tuo, ką darau, mane vistiek reikia motyvuoti. Žinoma, galiu pati save motyvuoti, kurį laiką, bet niekas geriau nesuveikia kaip kitų plaikymas.
Mes visos labai skirtingos ir palaikymo formos skiriasi. Vienos įgauna jėgų kartais išgirsdamos komplimentus, kitas motyvuoja vaikų rodomos pastangos, dar vienos jaučia naudą šiame procese, turėdamos galimybę realizuoti save kaip mamą, yra moterų, kurias užkuria tai, jog jų pastangos vertinamos. Visais atvejais yra kažkoks motyvas. Tame procese turi būti kažkokia nauda. Tai atradus, galima pasidalinti su vyru ir kai jėgos blės, jis žinos ką daryti, kaip motyvuoti tą, kuri geba daryti stebuklus!
Vyras. Galiu tik pasakyti apie savo vyrą. Jis aktyviai dalyvauja auklėjimo procese ir nepraleidžia progos pasismaginti kartu su vaikais, mielai atlieka ar sugalvoja užduotis su jais, kai tik paprašau. Kai nežinau ką daryti – visada klausiu jo. Kartais atrodo, kad jis tik ir laukia, kad jo kažko paprašysiu 😁. Tad manau, kad jį motyvuoja tai, kad jis jaučiasi reikalingas, svarbus ir galintis prisidėti, kad aš gerbiu ir vertinu jį kaip lygiavertį proceso dalyvį…Vis dar paieškose kas motyvuoja vyrą.
Vaikuose labai aiškiai matosi, kad juos motyvuoja nauda. Kiekviename užsiėmime turi būti aišku, ką už tai gaus, įgys vaikas. Dažnai tėvai čia paslįsta už kažkokią atliktą užduotį žadantys apdovanijimą. Taip vaikas nustoja jausti patį procesą, o daro dėl apdovanojimo. O kai nelieka apdovanojimo – nelieka ir motyvacijos.
Mes šeimoje siekiame atrasti naudą pačiame procese ar daromo veiksmo esmėje. Pavyzdžiui, rankos lavinimo pratimai. Taip, tie patys lapai, kuriuose reikia parašyti šimtus pagaliukų, rutuliuku ir pan. Jeigu sakysime vaikui: ,,Reikia rašyti, treniruotis” – jis to nedarys. Jam neaišku kodėl reikia? Jam gi nereikia 😁 jis nemato tame naudos. O mes žinome, kad tai pratimai, lavinantys riešą, ruošiantys ranką rašymui. Ir 100% vaikui to reikės. Tačiau jis nemoka numatyti ateities. Jį motyvuoja NAUDA. Tad kurį laiką vietoj rašymo pratimų dirbame ties tuo, kad vaikas pats savyje pajaustų mokymosi rašyti naudą. Žinome, mes savo ruoštu organizuojame aplinką. Parenkame knygas apie tai, gal kažkokį filmuką, sudominame kažkokiu žaidimu, pagiriame kitus vaikus, kurie jau rašo ar laviną ranką. Kai vaikas pajus, kad jam žūt būt reikia išmokti rašyti – tada jis bus motyvuotas daryti bet ką, kad tik išmoktų.
Pateikiau gal kiek per paprastą pavyzdį, nes ugdymo procese susiduriame su daug rimtesniais iššūkiais. Bet šis pavyzdys parodo, kaip galima motyvuoti vaiką, nuolat kurstant naudos pojūtį, kuris nebūtinai turi turėti materialią išraišką. Kartais daryti dalykus yra gerai dėl savo asmenybės augimo, dėl pačio darymo ir pan., reikia tik sužadinti vaike norą siekti to ar ano.
Tad pasikartosiu 😁 – žmogų motyvuoja žinojimas, kad jis iš ,,to” kažką gaus. Ir tai veikia visose srityse. Pasinaudokime tuo, kokius mus sukūrė gamta ir motyvuokime vieni kitus. 🤝
