O kas apie Ją?

Fejerverkų nušviestas dangus visada sužadina jausmus. Trumpa, romantiška akimirka, po kurios neišvengiamai ateina apmąstymai apie metus – apie visus iki šiol nugyventus. Panašiai kaip per gimtadienį, tik vietoj torto žvakučių šįkart tiksi laikrodis, o vienu metu į dangų žvelgia šimtai žmonių. Vieni mato žvaigždes, kiti – spalvotas šviesas. Visi laukia perėjimo. Iš vienos pusės –

Ar tu pasiruošusi nerti į dar vienus metus, kurie be tavo moteriško prisilietimo nebus tokie gražūs ir daug duodantys? Nesu tikra, kad esu pasirengusi, bet nekantrauju sutikti gyvenimo situacijas, iššūkius ir džiaugsmus. Kaip niekada anksčiau jaučiu, koks svarbus ir reikalingas yra moters įsitraukimas į šeimos gyvenimą. Jos veikimas tarsi širdis, pumpuojanti kraują kitiems organams. Ji

Su dukra eidamos pro jaukią kavinukę, nenuleidome akių, kol už mūsų neišniro kito pastato tamsūs langai.– Mama, norėčiau ten kada nors nueiti, – pasiūlė dukra. Taip, pagalvojau, norėčiau ir aš apsilankyti naujoje vietoje. Ir tada širdį užgulė kažkoks slogus jausmas. Tarsi pritrūktų oro kvėpuoti – taip velniškai trūksta laiko. Pirmosios mintys sukosi apie tai, kad

Vis dažniau pagalvoju apie šitą frazę prieš užmigdama. Kartais atrodo, kad vos lovą pasiekiu… Atsiguli ir galvoji: kodėl jaučiuosi tokia be jėgų? Juk dar norėjau vaikams paskaityti, su vyru ramiai pasikalbėti, pati kažką nuveikti – bet kūnas ir galva jau sako „ne“. Pavargusi. Nuolat pavargusi. Ilgą laiką maniau, kad čia tik mano būsena, mano „problema“.

Apie valią prieš norą Man iki šiol taip sunku pradėti skaityti bet kokią knygą. Romaną, psichologinę literatūrą, apie auklėjimą, santykius – nesvarbu. Pirmieji 10 puslapių man – darbas. Kol įsivažiuoju, vidinis išminčius viduje iškart įjungia impulsus. Mintys ,,Padėk. Yra svarbesnių dalykų. Per sunku. Per nuobodu. Per vėlu.“ neleidžia įsijausti į autoriaus tekstą, į jo kuriamą

Šiandien tris kartus paspaudusi lifto iškvietimo mygtuką prekybos centre, susivokiau, kad esu viena, be vaikų ir galiu lipti laikais. Didelio čia daikto! Pamatys tie, kurie ir taip važinėja liftais, nes taip greičiau. Tačiau mama, kuri įeina į naują savo gyvenimo etapą, mane supras.  Nuo gimimo gyveni veiksmų ir atsakomybių pasaulyje. Pasąmoningai aptarnauji vaiko poreikius, nes

Žmonės man dažnai užduoda klausimą – kodėl iš savo puslapio nedarau verslo? Ir visada turiu tą patį atsakymą, nors ne visada jį pasakau garsiai. Mano tinklaraštyje nėra „Google“ reklamų ar kitų iššokančių langų, nes mano vizija tokia: tikrai geras, kokybiškas turinys turi būti laisvas nuo visų reklamų ir visų, kurie nori iš to pasipelnyti. Man

„Padalinkite mane pusiau: gerąją pusę palikite man, o su kita darykite, kas būtina.“ Tą vakarą ji norėjo paklausti, kodėl taip paprasta pažeminti, bet taip velniškai sunku pamatyti kitame gera. Juk miestas pilnas šūkių apie empatiją, knygynai – knygų apie ryšį, internetas lūžta nuo patarimų, kaip bendrauti. Ar to neturėtų užtekti? Tai kodėl vis tiek taip

– Ar aš pasenau?  – Ne, tiesiog nustojai żaisti.  Ji sustiko jį ir prasidėjo žaidimas. Ji nusišypsojo, jis pamerkė akį. Ji nusisuko, jis prisiartino. Ji laukė, jis pabučiavo. Tai taip tikra. Tai taip nuostabu. Įsupa šis žaidimas į šydą, kuomet pasaulis pasirodo beribis. Jie abu vienas dėl kito, atrodo, padarytų bet ką. Jie abu žaidžia